Pupų auginimas – perspektyvios galimybės

Lina Židonienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Pasvalio r. biuro augalininkystės konsultantė

2014-03-26

Šių metų žiema žemdirbiams pateikė nemažai staigmenų. Daug pasėlių įšalo. Taigi daug kas suka galvą, ką reikia sėti vietoje iššalusių žiemkenčių. Vis daugiau sėjama pupų. Nors jų auginimo technologijos dar visai naujos, ūkininkai noriai renkasi pupas ne tik dėl pasėlių įvairovės. Jos gerina dirvožemį, praturtina jį azotu (sukaupia apie 200–240 kg azoto veikliosios medžiagos).

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Pupos būna stambiasėklės ir smulkiasėklės. Pašarinės pupos – šilumai nereiklūs augalai. Sėklos dygsta 3–4 °C temperatūroje, bet tinkamiausia dygimo temperatūra yra 5–6 oC. Daigai atsparūs pavasarinėms šalnoms (iki –6 °C).

Reikia parinkti tinkamą dirvožemį

Pašarinėms pupoms tinka rišlus, drėgmę sulaikantis priemolio ir molio dirvožemis. Dirva neturi būti supuolusi. Pupos gerai auga ir neblogai dera purioje, gerai patręštoje žemėje. Gerą pupų derlių galima gauti ir tada, kai derlingos priesmėlio dirvos slūgso ant molingo podirvio, o vasarą čia netrūksta drėgmės. Tačiau sausais metais tokiose dirvose pupų derlius apie 30 proc. mažesnis negu žirnių, todėl priesmėliuose jų geriau neauginti. Pašarinėms pupoms netinka ir rūgščios bei kalvotos dirvos. Rūgščiose dirvose prastai vystosi gumbelinės bakterijos, mažai užauga ankščių, todėl gaunamas menkas grūdų derlius. Pupoms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5–7,0). Jei nėra geresnių žemių, rūgščias dirvas pupoms reikia pakalkinti ir gerai patręšti. Kalvotose dirvose pupų pasėliai išretėja. Kalvos viršūnėje, kur trūksta drėgmės, pupos rečiau sudygsta ir blogiau auga negu šlaituose ir papėdėje, taip pat nevienodai ir bręsta: augančios kalvos viršūnėje byra, pakalnėje būna dar visai žalios. Pupoms netinka ir šaltiniuotos dirvos. Be to, jos labai jautrios dirvos nelygumams. Net ir lygioje, bet nevienodai patręštoje dirvoje ar lomelėse pupų pasėlis bręsta nevienodai. Joms netinka naujai drenuotos dirvos ir tos, kur gruntinis vanduo negiliai.

Taigi pupoms reikia parinkti priemolio ir molio lygias, neužmirkusias, nepiktžolėtas ir nerūgščias dirvas. Ten, kur gerai auga žieminiai kviečiai, miežiai, dobilai, runkeliai, dera ir pupos.

Lietuvoje registruotos pupų veislės

Apie priešsėlius ir tręšimą

Pašarinės pupos geriausiai dera sėjamos po kaupiamųjų augalų ir mėšlu patręštų žiemkenčių. Netinkami priešsėliai – žieminiai rugiai, avižos, dobilai, kiti pupiniai augalai. Pupas į tą patį lauką reikėtų sėti ne anksčiau kaip po 4–6 metų.

Optimalus tręšimas – po 60 kg fosforo ir kalio trąšų veikliosios medžiagos 1 ha.

Auginimo rekomendacijos

Pupas reikėtų sėti anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta dirva. Pašarines pupas geriausia sėti eilėmis su 15 cm tarpueiliais. Ekologiniuose ūkiuose ir piktžolėtose dirvose galima sėti plačiaeiliu būdu ir purenant tarpueilius.
Norint užtikrinti didelį pupinių javų produktyvumą ir suformuoti tinkamą pasėlį, reikia naudoti privalomą agrotechninių priemonių kompleksą atliekant pagrindinį ir pavasarinį žemės dirbimą. Vienas iš žemės dirbimo ypatumų – gerai sunaikinti piktžoles, nes pupiniai augalai pirmaisiais augimo ir vystymosi tarpsniais pralaimi konkurencinę kovą su piktžolėmis. Rudenį pupoms skirtą lauką reikia suarti giliau nei kitiems augalams, nes jų šaknys skverbiasi giliau. Pavasarį svarbu naikinti piktžoles, paruošti guoliavietes sėkloms ir išsaugoti dirvožemio vandens atsargas. Dirvožemis turi būti purus, kad jo aeracija būtų pakankama. Pupų sėjama 0,4–0,6 mln. ha-1, 15 arba 45–60 cm tarpueiliais. Pašarinių pupų sėklos stambios, todėl sėjama giliai – 6–8 cm.
Kovojant su piktžolėmis, galima naudoti herbicidus arba iki pupų sudygimo ir sudygus akėti. Akėjama susidarius dirvos plutelei arba gausiai plintant piktžolėms. Pupų pasėlis iki sudygimo akėjamas du kartus. Pašarines pupas sėjant plačiaeiliais tarpueiliais, pirmą kartą purenama, kai augalai turi 3–6 tikruosius lapus, vėliau – piktžolėms paaugus arba susidarius dirvos plutelei, paskutinį kartą, kai augalai yra 50–60 cm aukščio.

Pupų lapai labai nukenčia nuo amarų (Aphys fabae Scop.), todėl mažėja augalų produktyvumas. Amarai naikinami purškiant insekticidais.

Pupų derlius nuimamas kombainais. Jeigu dėl prastų oro sąlygų pašarinės pupos bręsta lėtai ir nevienodai, patartina naudoti desikantus. Geriausiai juos (pvz., regloną, magnio chloratą ar pan.) naudoti, kai pajuoduoja 2–3 apatinės ankščių kekės.

Iškultas pupinių augalų sėklas reikia papildomai džiovinti aktyviąja ventiliacija iki 14–15 proc. drėgnio. Greitas ir efektyvus pupų džiovinimas užtikrina gerą jų maistinę bei pašarinę vertę.

Problemos, su kuriomis susiduria pupų augintojai, yra amarai, kurie naikina pupų lapus, ir derliaus nuėmimas. Esant lietingam rudeniui, subrendę ankštaros greitai atsidaro ir pupos išbyra.

Šiuo metu registruotos pupų veislės yra pakankamai atsparios ligoms, todėl jos nekelia daug problemų.
Pupas Lietuvoje superka kelios grūdų supirkimo įmonės. Jų kaina 2014 m. – apie 750 Lt už toną, o už ekologiškas – net 1290 Lt už toną. Taigi auginti pupas perspektyvu.

Rekomendacijų lentelę parengė UAB „Dotnuvos projektai“.