• Temos
• Augalininkystė

Pupos naudingesnės nei azofitas

Rima Balsytė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Joniškio r. biuro augalininkystės konsultantė

2015-03-24

Prieš kelerius metus Joniškio rajono ūkininkai dalijosi patirtimi, kaip auginti žirnius, kad šie užaugintų gerą derlių ir nesugultų lyg patalai ant dirvos. Vidurio Lietuvoje liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje būna lietinga. Jei nespėjama sudoroti derliaus, dažnai liūtys ar smarkesnis lietus priplaka žirnius prie žemės.

Šiais metais rajono ūkininkai, turintys 100 ha ir daugiau ariamos žemės, skaičiuoja, kiek reikia pupų sėklų, o mažesnieji – žirnių.

Pupoms svarbios augimo sąlygos

Patirties ir literatūros apie pupų auginimą stinga. Pupų 2013 m. buvo deklaruota apie 7 tūkst. hektarų. Pirmuosius tyrimus atliko LAMMC mokslininkai ir su gautais rezultatais supažindina seminaruose.

Pupos – derlingiausi ir baltymingiausi, bet ir reikliausi augimo sąlygoms ankštiniai augalai Lietuvoje. Jos sukaupia iki 90 kg azoto veiklios medžiagos. Pupose yra 30–35 proc. baltymų, tai yra 5–10 proc. daugiau nei žirniuose. Gerai laikomos sėklos išlieka daigios 5–10 metų. Pupomis turėtų susidomėti ir bitininkai, nes žieduose yra apie 30 kg/ha^-1 nektaro, kurio apie 46,3 proc. surenka bitės. Dažniausiai pupos žydi birželio mėnesį kartais net 2–3 savaites. Kaip tik tuo metu bitėms sunku rasti kitokių žydinčių augalų.

Pupos yra stambūs ir aukšti vienamečiai augalai. Jų šaknys siekia iki 1,5 m ir giliau. Skirtingų veislių augalų aukštis gali būti nuo apie 1–2 m aukščio. Grūdams geriausiai auginti vidutinio aukščio, nesišakojančias veisles. Žiedai dažniausiai būna balti su juodomis dėmelėmis, tačiau pasitaiko veislių su rudais, violetiniais ar geltonais žiedais.

Maistiniu požiūriu geriausios baltažiedės pupos, kuriose beveik nėra taninų (karčiųjų medžiagų). Skirtingų veislių pupų 1000 sėklų masė gali kisti nuo 200 iki 2000 gramų. Sėklų dydis neturi įtakos maistinei vertei, nors dažniausiai Lietuvoje maistui žmonės naudoja stambiasėkles, o pašarui – smulkiasėkles pupas.

Pupas reikia pasėti kiek galima anksčiau, nes jos pakenčia šaltį, o daigams nekenkia net –8 ^oC šalnos. Tačiau šaltoje dirvoje pupos dygsta 20–25 dienas, o esant +10 ^oC ir pakankamai drėgmės, jos sudygsta per savaitę.

Pupos geriausiai auga esant vidutinio šiltumo vasarai su tolygiai pasiskirsčiusiu kritulių kiekiu. Jos yra jautrios dideliems paros temperatūros ir drėgmės svyravimams.

Drėgmė reikalinga augalų dygimo, žydėjimo ir ankščių formavimosi metu. Dėl lėto tarpueilių uždengimo, ilgą laiką vyksta neproduktyvus drėgmės išgaravimas. Nors pagrindinė šaknis prasiskverbia giliai, tačiau pagrindinė šaknų masė išsidėsčiusi 0–30 cm sluoksnyje. Priklausomai nuo dirvožemio, pupoms reikia nuo 600 iki 700 mm metinio kritulių kiekio.

Dirvos parinkimas

Pupoms auginti geriausiai tinka dirvos, turtingos maisto medžiagomis, koloidais, gerai kaupiančios ir išlaikančios drėgmę. Geriausiai auga nerūgščiose (pH 6,5–7), humusingose, geros struktūros priemolio ir molio dirvose. Jos turėtų anksti išdžiūti, kad būtų galima anksti sėti. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvose gerą pupų derlių galima gauti tik esant pakankamam drėgmės kiekiui.

Pupoms reikia parinkti lygesnę dirvą. Kadangi jos labai jautrios drėgmės stokai, sausesnį pavasarį ant kalniukų gali visai nesudygti. Pupų branda ant kalniukų ir pakalnėje nesutaps. Šioms giliašaknėms gruntinis vanduo negali būti aukščiau nei 1 m gylyje.

Pupoms reikia parinkti lygią, neįmirkusią, nepiktžolėtą ir nerūgščią molio ar priemolio dirvą, ją anksti paruošti, kad pupas būtų galima pasėti laiku ir giliai. Pupoms tinka prasčiau įdirbta žemė nei žirniams ir tiesioginė sėja.

Vieta sėjomainoje

Į tą patį lauką pupas sėti galima po 4–6 metų. Jos yra geras priešsėlis varpiniams javams, rapsams, bet nuėmus pupas ne visada galima suspėti pasėti žiemkenčius.

Pupos nėra labai reiklios priešsėliui. Tyrimai parodė, kad jos vienodai gerai dera pasėtos po bulvių, cukrinių runkelių, kukurūzų ir miežių. Nepatartina jų auginti po ankštinių augalų, rugių ar avižų, nes visiems jiems kenkia tie patys stiebiniai nematodai.

Lentelė. 2015 metams registruotos pupų veislės

Pupoms reikia azotinių trąšų

Ankštiniams augalams reikia daug azoto. Šį poreikį 70–80 proc. tenkina pasisavindami fiksuotą atmosferos azotą, o likusį imdami iš dirvos. Azoto poreikis pupoms – 4–6 t/ha^-1, reikia 300–400 kg/ha^-1. „Azoto alkis“ atsiranda tada, kai jo atsargos iš sėklos išnaudojamos anksčiau nei išsivysto gumbelinės bakterijos, t. y. 20–30 d. po sudygimo. Tada yra efektyvus startinis (30 kg/ha^-1) mineralinių azotinių trąšų panaudojimas.

Azoto fiksacijai daug įtakos turi augalų auginimo sąlygos, ypač drėgmė. Kai sausa, gumbelinių bakterijų ląstelės praranda žiuželius ir judrumą, nepajėgia prasiskverbti į augalų šaknis. Optimalus drėgnis susidaryti azotą fiksuojantiems gumbeliams yra 60–80 procentų. Linkusiose užmirkti ir sausose dirvose būtina inokuliuoti sėklas.

Gumbelinės bakterijos yra aerobai ir azotą fiksuoja gerai vėdinamuose dirvožemiuose. Fiksuoti 1 g azoto reikia 3 g deguonies. Jos pradeda augti ir fiksuoti azotą esant +2–7 ^oC, o maksimumą pasiekia esant +18–30 ^oC.

Rizogenas – gumbelinių bakterijų, gyvenančių simbiozėje su ankštiniais augalais, preparatas. Šios bakterijos paima iš oro azotą ir mainais į angliavandenius atiduoda augalams. Prieš pat pupinių augalų sėklos apvėlimą (inokuliavimą) rizogenas praskiedžiamas vandeniu, kad 1 ha pupų (250–350 kg sėklos) tektų 1 litras preparato. Inokuliuotas pupas reikia pasėti tą pačią ar kitą dieną. Optimalus gumbelinių bakterijų pH yra 6,5–7,5, esant pH>7,5, azoto fiksacija sumažėja 50 procentų. Jei dirvoje daug mineralinio azoto, mažėja jo fiksacija, o tręšimas fosforo ir kalio trąšomis ją didina.

Svarbūs fosforas, kalis ir mikroelementai

Fosforo ir kalio trąšomis tręšiama atsižvelgiant į dirvožemio turtingumą šiais elementais.

Vidutiniškai turtinguose P₂O₅ ir K₂O dirvožemiuose, trąšų normos parenkamos pagal poreikį planuojama derliui užauginti. 1 t pupų derliaus iš dirvožemio paima: 11–15 kg/ha^-1 P₂O₅, 20–34 kg/ha^-1 K₂O. Didžiąją kalio dalį augalai pasisavina per pirmas 6 augimo savaites, o fosforą ima visą vegetacijos laikotarpį.

Siekiant užauginti gerą pupų derlių, svarbūs ir mikroelementai: Mo, B, Co, Zn, Cu.

Boras (B). Augalams yra būtinas visą vegetacijos laikotarpį. Boras greitina angliavandenių sintezę ir asimiliatų pernešimą iš lapų į šaknis, skatina gumbelių vystymąsi, veikia oksidacijos redukcijos fermentus, kvėpavimo procesą ir kt. Jo trūkumas sustabdo žiedų ir sėklų susidarymą.

Lengvi dirvožemiai mažiau boringi negu sunkesni. Tręšiant didesnėmis mineralinio azoto trąšų normomis (>45 kg/ha^-1, ypač iki žydėjimo) blokuojamas boro (B) pasisavinimas.

Molibdenas (Mo). Jis būtinas gumbelinėms bakterijoms, stiprina azoto fiksavimą iš oro ir reguliuoja jo apykaitą augaluose. Dirvožemio kalkinimas ir tręšimas fosforo trąšomis padidina Mo kiekį. Rūgščiuose dirvožemiuose Mo mažai judrus. Lietuvoje vyrauja labai mažo ir mažo molibdeningumo dirvožemiai.

Kobaltas (Co). Būtinas gumbelinėms bakterijoms aktyvinant N fiksaciją. Teigiamai veikia chlorofilo sintezę, aktyvina kvėpavimo intensyvumą, askorbininės rūgšties kiekį. Lietuvoje vyrauja mažo kobaltingumo dirvožemiai.

Cinkas (Zn). Dalyvauja augalų kvėpavimo ir baltymų sintezės procesuose. Yra daugelio fermentų sudėtyje. Daugiausia Zn yra rūgščiuose dirvožemiuose. Ankštiniai augalai vidutiniškai jautrūs Zn trūkumui. Zn didina augalų atsparumą sausroms ir šalčiams.

Varis (Cu). Aktyvina chlorofilo susidarymą ir lėtina jo irimą. Jo yra kvėpavimo fermentų sudėtyje. Dalyvauja baltymų ir angliavandenių apykaitoje. Kuo dirvožemyje daugiau humuso ir sunkesnė sudėtis, tuo daugiau granuliometrinio Cu. Stambiasėkliai ankštiniai augalai silpniau reaguoja į Cu trūkumą nei smulkiasėkliai.

Pupų sėja

Pupas reikia sėti kuo anksčiau, kai tik pradžiūsta laukai. Pasėjus pupas pavėluotai, joms dažniausiai trūksta drėgmės. Anksčiau pasėtos pupos ne tik prailgina vegetacijos periodą ir padidina derlių, bet ir vystosi sparčiau nei sėtos pavėluotai. Pavasarį dienos ilgesnės, todėl anksčiau sudygusios pupos gauna daugiau saulės šviesos ir būna atsparesnės išgulimui, tolygiau subręsta. Pasėjus vėliau, pasėlis greitai sudygsta, tačiau dažnai augalams pritrūksta drėgmės, labiau nukenčia nuo ligų ir kenkėjų. Kiekviena suvėluota sėjos diena dažnai derlių sumažina 40 kg/ha^-1.

Pupų daigai pakenčia pavasarines –8 ^oC šalnas, o rudenį –4–5 ^oC gali gerokai pakenkti nesubrendusių pupų daigumui. Vėlai sėtas pupas ir kulsime vėlai. Sėklos būna drėgos, labai dažnai mechniškai pažeidžiamos, jas sunku išdžiovinti.

Gegužės viduryje pasėtos pupos subręsta rugsėjo pradžioje, jei vasara sausa ir šilta. Sėjant vėliau, reikia parinkti dirvą, kurioje mažiau azoto, o pupų pasėlį gerai patręšti fosforo trąšomis.

Labai svarbu pupas sėti reikiamu gyliu. Joms išbrinkti, kad galėtų sudygti, reikia daug vandens – 140–160 proc. visos sėklos masės. Jei augalai nevienodai sudygę ir išsivystę, bus skirtingas augalų žydėjimo ir brandos laikas. Todėl jas reikia sėti 6–10 cm gyliu. Kuo sausesnė dirva, tuo sėjama giliau.

Norint tolygiau įdirbti dirvą ir įterpti sėklas, reikia naudoti kombinuotus žemės dirbimo ir sėjos agregatus. Pupos sėjamos eilinėmis ir tiksliosiomis sėjamosiomis, galima taikyti tiesioginę sėją.

Optimalus sėklų tankumas – 45–55 (40–60) augalų m². Sėjant anksti, sėklos normą verta padidinti. Tankesni pasėliai šiek tiek anksčiau subręsta, geriau stelbia piktžoles, tačiau per daug tankiai augantys augalai labiau ištįsta, mezga mažiau ankščių. Vidutinis augalų skaičius, kurį reikia pasėti, skaičiuojamas taip: 1000 grūdų masė × 0,5.

Ankštinių augalų lauko daigumas yra mažesnis (7–12 proc.) negu laboratorinis. Sėjant gegužės II dekadą, daigumas sumažėja iki 65 procentų. Didėja augalų konkurencija – eilutėse dominuojantys augalai stelbia šalia augančius. Vėliau sudygę augalai dažnai sunyksta arba neužmezga ankščių.

Pasėlių apsauga

Augindami pupas, turime kovoti su piktžolėmis. Prieš sudygimą ir sudygusias galime akėti. Jei neturime akėčių ar nespėjame, naudokime Lietuvoje registruotus herbicidus. Visi azotą fiksuojantys augalai labai jautriai reaguoja į netinkamą, netikslų herbicidų naudojimą. Todėl herbicidai turi būti naudojami vadovaujantis etikėse užrašytais nurodymais, atsižvelgiant į dirvožemio granuliometrinę sudėtį.

Lentelė. Pupoms registruoti herbicidai

Pupas dar tik pradedame auginti, o kenkėjų – visa sauja. Tik pasėjus pupas į dirvą, po netinkamų priešsėlių gali pradėti kenkti stiebiniai nematodai. Jei pavasaris sausas, gumbelinių straubliukų (sitonų) suaugėliai pradeda graužti jaunus augalų lapelius, o pasimaitinę deda kiaušinėlius į dirvą. Išsiritusios lervos minta azotą fiksuojančių bakterijų gumbeliais.

Butonizacijos–žydėjimo metu iš lauko pakraščių suskrenda pupiniai amarai. Šių ėdrūnų būna mažiau lietingą ir vėsią vasarą. Sausą ir šiltą vasarą arkliapupiniai grūdinukai plinta gana sparčiai ir gali sugadinti prekinę derliaus išvaizdą, dėl jų kaltės supirkėjai gali nepriimti užauginto derliaus. Jų pažeidimai (jei grūdai – dar ne rėtis) sėklos daigumui įtakos neturi.

Lentelė. Registruoti insekticidai

Jei pupas pasėsime laiku ir sveikas, ligų galime išvengti. Daugiausia žalos pupų pasėliams padaro rudoji/šokoladinė dėmėtligė ir askochitozė. Pastaroji palankiais metais pažeidžia ir sėklas, o registruoto beico pupoms Lietuvoje dar neturime. Nuo šaknų puvinių beicas pasėlio neapsaugo, nes grybai pažeidžia augalų šaknis užmirkstančiuose laukuose, susidarius plutai. Pupų virusines ligas (lapų mozaiką, vytimą) platina amarai. Šių ligų išvengsime tik sėkmingai kontroliuodami amarų plitimą. Rūdys puola silpnus, nesubalansuotai patręštus augalus.

Pupas auginame tinkamomis sąlygomis, patręšę mineralinėmis trąšomis pagal poreikį planuojamam derliui, jei ant augalų randame ligų pažeidimų, pasirinkime vieną iš registruotų fungicidų.

Lentelė. Registruoti fungicidai

Šiuo metu daugumai ūkininkų pupos – privalomas augalas norint gauti visas išmokas. Pamirštama, kad tai puikus priešsėlis kitiems augalams, praturtinantis dirvą azotu, geras pašaras gyvuliams, ganyklos bitėms.

Parengta pagal:
A. Arlauskienė. Seminaro „Žirnių ir kitų pupinių javų auginimo technologijų ypatumai“ dalijamoji medžiaga, 2015-02-12
A. Būdvytytė. Pašarinių pupų auginimas, 1995
„Mano ūkis“ 2015 m. kovas. Pupos tarsi retai šokti kviečiama mergina