Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24

Prisiminkime žieminių kviečių auginimo abėcėlę

Akvilė Petrauskaitė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jonavos r. biuro augalininkystės konsultantė
2013-09-09

Žieminiai kviečiai – vieni iš seniausiai ir gausiausiai auginamų augalų. Taikant šiuolaikinę agrotechniką, Lietuvoje jų prikuliama iki 8 t, o vidutiniškai – 5–6 tonos.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Priešsėlių svarba

Žieminiai kviečiai yra vieni iš priešsėliams reikliausių varpinių javų. Augalininkystės ūkiai dažniausiai žieminius kviečius augina po ankštinių augalų ir rapsų. Pasirenkant priešsėliu rapsus, grūdų derliaus santykinis dydis siekia 0,91, kviečius atsėliuojant – 0,79, palyginti su ankštinių preišsėliu. Be to, rapsai kaip ir žieminiai kviečiai, reiklūs azotui ir mažina dirvožemyje humuso atsargas. Todėl nereikėtų apsiriboti varpinių javų ir rapsų sėjomaina.

Geriausi priešsėliai dirvožemio derlingumui išsaugoti yra daugiametės ankštinės žolės arba jų mišiniai su varpinėmis. Ankštinės žolės praturtina dirvą azotu iš oro, palieka daug organinių medžiagų (šaknų ir augalų liekanų), skatina dirvožemio humuso atsinaujinimą.

Dirva

Žieminiai kviečiai ankstyvaisiais augimo tarpsniais vystosi pamažu, todėl jie gerai auga tik švariose, nepiktžolėtose dirvose. Tinkamai paruoštoje dirvoje kviečiai bus derlingesni ir kokybiškesni, nes geriau peržiemos. Žieminiai kviečiai labai reiklūs dirvai. Jiems geriausiai parinkti humusingas ir gerai sukultūrintas lengvo priemolio dirvas. Lyginant su rugiais, jiems reikia geresnių dirvų, taip pat daugiau šilumos ir drėgmės. Literatūroje rašoma, kad tinka ir sunkūs priemoliai, jei jie drenuoti ir patręšti mėšlu, yra geros struktūros. Labai svarbu, kad dirva turėtų gerą nuolydį pavasariniam vandens pertekliui nutekėti, neužmirktų. Kviečiams netinka nesukultūrintos per rūgščios ir sausos dirvos (durpynai, smėlis). Priesmėlio ir kitose lengvesnėse dirvose, gausiai tręšiamose organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kviečiai gerai dera tik tada, kai jiems pakanka drėgmės. Norint gauti didesnį derlių, rūgščias dirvas reikia kalkinti.

Tręšimas

Trąšoms žieminiai kviečiai reiklesni už kitus varpinius javus, nes jų šaknų sistema yra silpnesnė, ne taip greitai paima iš dirvos sunkiai tirpstančius junginius. Literatūroje nurodama, kad rudenį augalus verčiau tręšti fosforo ir kalio trąšomis, įterpti nedaug azoto trąšų. Lengvesnėse dirvose 90 kg/ha fosforo, 100–120 kg/ha kalio, sunkesnėse dirvose daugiau fosforo (100–110 kg/ha) ir 90 kg/ha kalio. Siekiant stipresnio pasėlio, įterpiama 10–20 kg/ha azoto. Tam tikrais laiko tarpais šios medžiagos pasisavinamos netolygiai. Nuo sudygimo iki krūmijimosi pabaigos kviečiai maisto medžiagų paima palyginti nedaug – 16–17 proc. visos reikmės, iki bamblėjimo – 40 proc., iki plaukėjimo pabaigos pasisavina beveik visą azotą ir daugiau kaip 90 proc. fosforo bei kalio.

Sėjos laikas, norma, gylis

Sėjos laikas. Lengvesnėse humusingose dirvose, kuriose sėklos sudygsta greičiau, reiktų vėlinti sėti vėliau – iki rugsėjo vidurio. Sunkesniuose dirvožemiuose sėją reiktų pradėti anksčiau – rugsėjo pirmosiomis savaitėmis.

Sėklos norma. Nederlingose dirvose turėtų augti 280–400, vidutinio derlumo – 320–500, aukšto derlumo – 300–550 stiebų kvadratiniame metre.

Sėjos gylis. Sėjamos beicuotos ir turinčios daugiau krakmolo sėklos. Jos lengvesnėse dirvose įterpiamos 4–5 cm, sunkesnėse – 3–4 cm gylyje.

Apsauga nuo piktžolių – iš rudens

Nesilaikant sėjomainų, prastai įdirbant žiemkenčiams laukus, nenaudojant herbicidų apsaugai, žiemkenčių pasėliai būna piktžolėti. Jei rudenį nesunaikinamos piktžolės, o herbicidai naudojami pavasarį, žieminių kviečių pasėlyje lieka tuščių dėmių, ypač po šiltą rudenį išvešėjusių rapsų.

Nupurškus herbicidais iš rudens, pavasarį teks stebėti pasėlį. Jei bus pridygusių jaunų piktžolių, purškimą herbicidais mažesnėmis normomis teks pakartoti.

Vis didesne problema kviečių pasėliuose tampa varpinės žolės – tuščiosios avižos ir dirvinės smilguolės. Žemdirbiai turėtų įsidėmėti – jei priešsėlyje buvo šių piktžolių, jų bus ir ateityje. Todėl tokiuose plotuose būtina rinktis plataus veikimo herbicidus, naikinančius ir dviskiltes, ir vienaskiltes piktžoles.