Balandžio 22 d., pirmadienis | 24

Penki Macijauskų ūkiai ir „Gaurės uogos: esame optimistai ir maksimalistai

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė
2024-03-13

Darbščioji ūkininkaujančių Macijauskų šeima (iš kairės): Algirdas, Indrė, Audrius ir Mindaugas

Penkiuose Macijauskų šeimos ūkiuose darniai darbuojasi uogininkystės kryptį pasirinkę LŽŪKT Tauragės r. biuro klientai: šeimos galva Algirdas Macijauskas bei jo vaikai: Indrė, Mindaugas, Audrius ir marti Dovilė. Akivaizdus patirties ir jaunystės derinys. Kiekvienas puoselėja savo ūkį, tačiau surėmę pečius dar stiprina ir tėčio sukurtą prekės ženklą „Gaurės uogos“. Tai jauni, entuziastingi žmonės, atsakingai atliekantys kiekvieną darbą ir siekiantys maksimaliai išbandyti naujoves.

„Jeigu į eilutę sudėtume visų auginamus uogų krūmus, būtų apie 100 hektarų ir 300 kilometrų. Per visą Lietuvą“, – sako ekonomisto išsilavinimą turintis šeimos verslo pradininkas Algirdas Macijauskas.

Šiandien ūkininkai augina ne tik pagal nacionalinės kokybės sistemą (red. pagal šią programą auginimo procesas išsiskiria natūralumu, maistingumu, tausojama aplinka, minimaliai tręšiama) sertifikuotus juoduosius ir raudonuosius serbentus, bet ir aronijas, smidrus, moliūgus, vynuoges, spaudžia sultis ir tyres, džiovina vaisių ir uogų juosteles. Produkcija paženklinta „Rakto skylutės“ simboliu (red. šiuo ženklu pažymėti produktai turi kelis kartus mažiau riebalų, cukraus ir druskos bei daugiau maistinių skaidulinių medžiagų nei kiti panašūs tos pačios grupės maisto produktai).

Ūkių ištakos – prieš du dešimtmečius

Visa ko pradžia – 2004 metai, kai Algirdas Macijauskas, pamatęs, jog kaimynui sekasi auginti juoduosius serbentus, pats pasiryžo jais apsodinti turimus 12 ha, juolab, kad kaimyniškai ir krūmeliais buvo pasidalinta. Apsispręsti paskatino ir tuo metu teikiama parama uogynams įveisti, buvo žadamos didžiulės perspektyvos, tad ilgai nedvejota – Algirdas įkūrė ekologinį ūkį. Šiek tiek vėliau, taip pat pasinaudojęs parama, įsigijo kombainą. Tiesa, ekologijos greitai teko atsisakyti.

„Mūsų žemės čia ne stebuklingos. Tuomet priskindavome nuo 0,5 iki 1 t/ha uogų. Darbo daug. Skindami rankomis nesuspėdavome laiku nuskinti uogų, dėl to prarasdavome nemažą dalį derliaus. Veždavome į turgus, muges. Būdavo, kad pirkėjai patys atvažiuodavo į serbentyną ir prisiskindavo uogų tiek, kiek jiems reikėdavo. Realybė ta, kad už ekologiškai užaugintas uogas gaudavai vos kelis centus daugiau. Gaila darbo, o vien dėl išmokų nesinorėjo ūkininkauti. Sudėjus pliusus ir minusus, ekologijos teko atsisakyti“, – pamena A. Macijauskas.

Ūkyje darbymetis – ne tik vasarą. Uogynuose dirbama nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Algirdas prisipažįsta, kad norint konkuruoti su kitais uogų augintojais, reikėjo modernesnės ir našesnės technikos. Juolab, kad uogininkystėje konkurencija darėsi vis aštresnė ir ne tik su Lietuvos, bet ir su kitų šalių, ypač Lenkijos, uogų augintojais. Algirdas dar vysto ir du dešimtmečius gyvuojančią medžio apdirbimo įmonę „Gaurės medis“. Ūkis ir verslas pareikalaudavo savo dalies, tad pradėjus stigti darbo rankų šeimos galva apsisprendė: „Kam man tiek veiklos. Juk trimis šaukštais nevalgysiu, tad pradėjau šnekinti vaikus grįžti į Gaurę. Dabar draugiškai visi dirbame, dėl to labai džiaugiuosi.“

Visi kelia veda į Gaurę

Indrė, Mindaugas ir Audrius pripažįsta, kad giliai širdyje visą laiką galvojo iš didmiesčio grįžti į gimtąją Gaurę. Juk nuo vaikystės darbavosi prie ūkio, tad ir studijuodami savaitgaliais skubėdavo padėti tėvukui, paskui ir vieni kitiems. Kaip jie sako: ūkio darbai į kraują įaugę. Tiesa, visų studijos nesusijusios su žemės ūkiu. Pavyzdžiui, Mindaugas pasirinko pedagogo kelią – studijavo fiziką ir informatiką, jo žmona Dovilė – matematikos mokytoja, Indrė pasinėrė į ekonomikos ir marketingo studijas.

Pirmiausiai grįžo vyriausiasis sūnus Mindaugas, kuris dėkingas tėvukui už visus patarimus. „Be tėvuko pagalbos nebūtų ir mano ūkio. Jis parūpino daigų, padėjo įsigyti žemės startui. Per kelerius metus plotu pasiekiau turbūt tiek, kiek tėvukas turėjo. Matau, kad man vienam sudėtinga. Po darbo mokykloje laisvo laiko nelabai lieka, žinoma, yra savaitgaliai, vakarai, dar naktys... (red. juokiasi). Po kelerių metų pradėjome kalbinti grįžti ir jaunesnįjį brolį, po to sesę“,– iniciatyvos ūkininkauti visiems pradžią pamena Mindaugas.

Audrius juokdamasis paantrina broliui, kad labai ir nesispardęs. „Gyvenau Vilniuje, visko užteko, tik trūko gamtos. Juk užaugau ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau kaime. Kiekvieną savaitgalį grįždavau namo padėti tėvukui ir broliui. Pasitarę su žmona nusprendėme, kad ir mums reikėtų kažką pradėti savo, juolab čia šaknys buvo jau užaugintos“, – motyvaciją grįžti namo vardija Audrius.

Audrius nusprendė praplėsti savo ūkio veiklos kryptis ir šalia serbentyno pasirinko puoselėti smidrus. Beje, buvo pirmasis Tauragėje juos auginantis.

Šiek tiek vėliau gimtinėn parvyko ir Indrė: „Matydama tėčio ir brolių pavyzdį net neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Gavau seniausius laukus. Atnaujinsiu ir auginsiu ne tik serbentus. Šiemet užsodinau 3 ha dekoratyvinių moliūgų. Smagu. Gaurės miestelyje net surengėme moliūgų šventę.“

Perspektyvų paieškos

Naujų perspektyvų ūkiuose iniciatorius – Mindaugas: „Pamatėme, kad iš to ekologinio ūkio nelabai kas išeina. Pirmais–antrais metais serbentai gražūs, trečiaisiais – pradeda nykti. Būdavo prisikrauname lengvos mašinos priekabaitę ir važiuojame į naktinį turgų. Jei visko neparduodi, tai kur uogas dėti? Vasara, karšta. Uoga genda. Norisi verkti. Sakau, žiūrėkime perspektyvų, galbūt būkime ne ekologiniu ūkiu, bet auginkime išskirtinės kokybės uogas“, – pasakoja Mindaugas.

O kai visuose Macijauskų ūkiuose per dieną pradėta skinti 15–20 t uogų (toks derlius buvo 2022, auksiniais metais), į turgų neprivažinėsi. Serbentai deri liepą, o obuolių spaudyklos dar neveikia. Beje, šią uogą ne taip lengva išspausti, ji turi pektinų, tad reikalinga tam tikra technologija, speciali įranga. Pasak Mindaugo, vargę kelerius metus apsisprendė imtis uogas perdirbti. Šiam žingsniui dar paskatino noras bent iš dalies apsidrausti nuo perdirbėjų kainų diktato.

Už paramos lėšas nupirktu krovininiu mikroautobusu Macijauskai jau seniai važinėjo į muges, kur parduodavo ne tik sultis, bet ir įvairias tyres, džemus, džiovintų juodųjų serbentų juosteles. Tik jas gamino ne patys, o tokius užsakymus atliekančios perdirbimo įmonės.

„Visi sprendėme, kokiu keliu eisime. Sugalvojome, kad mums reikia bendrai augti. Apsisprendėme patys uogas perdirbti“, – sako perdirbimo cecho savininkas Audrius (kairėje) ir su Mindaugu aprodo, kur sumontuota inovatyvi džiovinimo technika ir sulčių spaudimo įranga. Per dieną galima išdžiovinti apie 500 kg uogų. Iš viso šiame ceche perdirbama tik 23 proc. ūkių uogų, kitos atitenka perdirbėjams.

Dabar viskas kitaip. „Nuo lauko iki stalo“: užauginama, gaminama ir parduodama pačių Macijauskų – nuo uogos iki gardaus produkto. Spaudžiamos sultys ir tyrės, džiovinamos vaisių ir uogų juostelės. Žadama nesustoti. Už šios strategijos įgyvendinimą pernai Laimutei ir Algirdui Macijauskams buvo įteikta Tauragės rajono savivaldybės padėka.

Kiekvienas darbuojasi savame ūkyje, bet, kaip Indrė sako, „Gaurės uogos“ sujungia visus. Drauge dalijasi idėjomis, vyksta į parodas, planuoja ateities perspektyvas. O jos universitete įgytos žinios praverčia kuriant ūkių rinkodarą. Indrė tyrinėja rinką, aiškinasi, kokie juodųjų serbentų produktai vartotojų mėgstami, kurie populiariausi. Indrės iniciatyva ūkiuose įdiegta produkcijos realizavimo sistema, pasinaudodama socialiniais tinklais, per feisbuko platformą „Gaurės uogos“, ėmėsi realizuoti uogas, ir jai tai puikiai sekasi. „Mums labai svarbi kokybė, kuria pelnome vartotojų pasitikėjimą, todėl ir toliau dirbsime šia kryptimi. Nenuvilsime jų“, – sako Indrė.

Žinoma, uogininkystė – rizikingas verslas. Algirdas pamena 2023 m., kai 50–70 proc. uogakrūmių nušalo. „Kada tikiesi 100–200 tonų derliaus ir jo per vieną dieną nelieka, įsivaizduojate, koks stresas?“ – klausia A. Macijauskas. O ir uogų kainos kasmet šoka pasiutpolkę. Pasak Algirdo, per ūkininkavimo metus 8 kartus kainos bangavo, juk uogienių ar sulčių kaina parduotuvėje tiek nešokinėja. Tėvukui pritaria ir Indrė: „Yra ir miestų skirtumas. Šiemet daug nuostolių atnešė pavasarinės šalnos. Negana to, kad derlius trečdaliu mažesnis, bet dar kaina tiek pat mažesnė. Vilniuje juodųjų serbentų kilogramas kainavo ir 5 Eur, o iš supirkėjų gavome apie 0,50 ct/kg.“

„Didžiausias minusas, kad darbo įdėta tiek pat, investicijų reikia tiek pat ir skinant per tą patį lauką reikia važiuoti lygiai tokiu pačiu tempu – negali greičiau. Visa tai lemia išlaidas“, – priduria Mindaugas.

Uogininkystės verslo rinką Lietuvoje diktuoja lenkai. Vis tik, ant jų pykti, pasak Mindaugo, neturėtume, nes jie – lietuvių mokytojai. „Ką išmokstame, tai per jų patirtis, ir, žinoma, per savo klaidas. Nušalo uogos. Gal ką ne taip padarėme. Nuo to neapsaugotas nei vienas uogininkystės ar sodininkystės ūkis. Tiesa, pvz., lenkai turi patrankas debesims vaikyti ir kitų naujovių“, – apie uogininkystės verslo subtilybes pasakoja Mindaugas.

Kad klientai galėtų paragauti įvairesnės Macijauskų produkcijos, Mindaugas užsisodino 1 ha aronijų (per sezoną priskinama apie 5–6 t uogų), dar užsiveisė 0,5 ha vynuogyno, o kur dar Audriaus auginami smidrai ir Indrės moliūgai.

Tęsti ir vis labiau plėtoti veiklą įpareigoja įdėtos investicijos, o nelengvais metais kaip pernai, išsilaikyti padeda antras darbas. Indrė dirba valstybinėje įstaigoje, o šiltuoju sezonu nuomoja baidares, Mindaugas vis dar dirba fizikos ir informatikos mokytoju, brolis ir tėvukas taip pat kitur darbuojasi.

Su konsultantais daugiau nei dešimtmetį

Žinoma, savo lėšomis būtų buvę sunku padaryti tai, kas dabar visuose penkiuose ūkiuose pasiekta. Gaurės ūkininkai neslepia, kad vieniems įsikurti, kitiems sustiprėti padėjo parama. Naudojosi ir dalyvavo visur, kur galėjo pagal ūkio rodiklius. Be jos Macijauskai nebūtų rizikavę vienu metu pirkti tiek modernios ir aplinkai kur kas draugiškesnės technikos.

Macijauskai pripažįsta, kad daug pagalbos sulaukė iš Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tauragės r. biuro konsultantų, ypač rengiant verslo projektus investicinei paramai gauti. „Pirmuosius verslo planus pats pasirašiau. Paskui, kada prasidėjo investicinė parama, matau, kad reikia pagalbos. Tada jau kreipėmės į Tauragės biuro konsultantus. Dabar ir reikalavimai visai kitokie, ne visus niuansus suspėji sugaudyti. Biure tvarkoma ir visų ūkių finansinė apskaita. Puikūs darbuotojai ir tikri profesionalai. Mes daug laiko sutaupome,“ – konsultantams gerų žodžių negaili šeimos galva Algirdas, ypač geru žodžiu minėdamas Birutę Flederžinskienę, kuri buvo pirmoji patarėja.

Pasirašius su LŽŪKT Tauragės r. biuru bendradarbiavimo sutartį, į pagalbą kviestas augalininkystės konsultantas, kuris ištyrė dirvožemį, parengė tręšimo planus, konsultantai užpildo reikiamus žurnalus.

Macijauskai naudojasi ir LŽŪKT sukurtomis programėlėmis, tokiomis kaip IKMIS. „Jei ne IKMIS, nežinau, ar sugebėčiau visas augalų apsaugos etiketes skaityti. Ten viskas susisteminta. ateina pranešimai, kokie svarbiausi darbai, kur susiformavę ligų židiniai, kokie vabzdžiai puola. Na, gaila, kad didžioji dalis informacijos atitenka grūdininkams, apie vaiskrūmius ir uogakrūmius yra mažiau informacijos, bet yra, tik reikia savu laiku jos nepraleisti. Sistemoje taip pat gali semtis žinių, gaudytis idėjų, kaip toliau galime kiekvienas atskirai ir tuo pačiu kartu plėstis ūkius. Konsultavimo tarnybos sukurtose interneto svetainėse nemažai aktualios informacijos. Žodžiu, stengiamės pasinaudoti viskuo, ką galime pritaikyti ūkyje“, – bendradarbiavimu su konsultantais džiaugiasi visi Macijauskai.

Audrius, Indrė ir Mindaugas pristato savo ūkių darbo vaisius parodose ir mugėse.

Mindaugas ir Audrius apdovanoti Tauragės r. savivaldybės padėka už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkį. Tėvukas Algirdas – taip pat ne kartą apdovanotas. Brangiausiais įvertinimas jam – padėka už vaikų skatinimą prisidėti ūkininkaujant.

Kaip vyksta sulčių spaudimas domisi ir darželinukai.

Planų yra didelių

Vienbalsiai Macijauskai tvirtina, kad sustoti neketina. Planuoja įsigyti uogynų priežiūrai tinkamos ir inovatyvios technikos. Beje, šiuo atžvilgiu, uogininkai jaučiasi nuskriausti: palyginti su grūdininkais, uogynams skirtos technikos pasiūla žymiai mažesnė. Ir ta nukopijuota nuo vynuogininkų. Bet sukasi, domisi patys ir ieško naujovių. Planuoja plėsti ir gaminamos produkcijos asortimentą, dar įsigyti šaldiklių uogoms, mąsto apie uogų momentinį užšaldymą. Ir tai ne pabaiga.

Nebėra kada mums snausti. Turime, kur tobulėti, plėstis, tad sustoti negalime. Esame optimistai ir maksimalistai. Vienoje miesto šventėje esame merui pažadėję sukurti kažką tokio, kas būtų Tauragės miesto simboliu. O pažadų reikia laikytis“, vienbalsiai tvirtina Algirdas, Indrė, Mindaugas ir Audrius, ketinantys tapti savo krašto produkcijos ambasadoriais.

Dar daugiau Macijauskų ūkininkavimo patirčių ir patarimų pradedantiesiems uogininkams išgirsite videoreportaže „Gaurės uogos“: ketiname augti kartu

Macijauskų asmeninio archyvo ir Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos.