Pažangiame šaltalankių ūkyje „AMBERRY“ optimizavimo metas

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2022-08-23

© LŽŪKT nuotr.

Su Daiva Kvederaite susitikome Venciūnų kaime, Alytaus r., įrengtame moteliuke. Jame parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti šaltalankių sulčių, sirupų, uogienių, arbatos, giros. Šalia ir šaltalankių perdirbimo patalpa su reikalinga įranga. Ūkis „AMBERRY“– trumposios maisto tiekimo grandinės pavyzdys. Šiemet Žemės ūkio ministerijos nominacijoje „Pažangus ūkis“ jam skirta I vieta. Kokia jo šiandiena?

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Vilniuje gyvenanti Daiva pasakoja, kad į ūkį atvažiuoja kas savaitę, o kai imamas šaltalankių derlius, moteliuke apsistoja 3 savaitėms. „Kitą savaitę pradėsime imti derlių. Dabar esame prisiregistravę per 30 žmonių, kurie padės. Turime ir nuolatinių darbuotojų. Vasarą mūsų prekės mažiau paklausios. Poreikis padidės nuo spalio, kai visiems reikės vitaminų“, – situaciją komentuoja Daiva.

Nuolatinės naujų skonių paieškos

Moteliuke yra parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti visų produktų. „Bandai ir ragauji, jei tau skanu ir kitam bus skanu. Parduoti tai, kas tau nepatinka, yra labai sunku“, – sako moteris, pripažįstanti, kad nemoka siūlyti ir įpiršti.

Ūkyje gaminamos pasterizuotos ir ne šaltalankių sultys. Pasterizuotas kaitina iki tausojančios temperatūros, kad išsaugotų kuo daugiau vitaminų. Daiva akcentuoja, kad šaltalankių sultis reikia skiesti vandeniu.

Šio sezono naujiena bus sultys ir sirupas su imbieru. „Kas buvo įdomu – įdėjus imbiero, rūgštumas sušvelnėja. Vadinsis arbata su imbieru. Ji bus kaitinta. Žinoma, nekaitintoje išlieka daugiausiai vitaminų, bet sudėtingas laikymas. Turi šaltai laikyti, o parduotuvėje – jau problema. Visi nori, kad laikymas būtų paprastesnis“, – komentuoja Daiva.

Sirupas iš nepasterizuotų sulčių, kurio konservantas – tik cukrus, tinka šaltiems, karštiems gėrimams, varškei, jogurtui, ledams pagardinti. Šaltalankių gira galioja mėnesį. Ji gyva, rūgimo procesas nesustabdytas, nieko nepridėta.

Gaminamos uogienės skiriasi cukraus kiekiu. Jokių pridėtinių medžiagų nėra.

„Bandome ir kitus naujus gaminius. Apie visus daugiau galima sužinoti užsukus į e. parduotuvę www.amberry.ltarba ūkio socialiniame tinkle „Šaltalankių ūkis Amberry“, – kviečia Daiva ir pasakoja, kad produkciją dažniausiai pati pristato į nedideles krautuvėles Alytuje, Kaune ir Vilniuje, kelis restoranus, o privatūs asmenys per e. parduotuvę užsisako. Viskas, išskyrus girą ir sušaldytas uogas, siunčiama per paštomatus.

Ūkio produktus atpažinti galima pagal etiketes

Vasarą, išskyrus girą, kitos produkcijos poreikis sumažėja. „Greičiausiai žmonės jau pradėjo galvoti, ką pirkti – mėsą, ar girą. Yra kelios pilstymo linijos, priklausomai nuo butelio dydžio. Turime džiovinimo spintas. Lapelius džioviname, išspaudas, juosteles, saldainius. Viskas prasidėjo nuo sulčių. Vyro šeimoj šaltalankiai buvo labai mėgstami. Jie visą laiką juos rinkdavo, uogienes virdavo. Ir būtent su kauliukais. Yra kam nepatinka. Kiek žmonių, tiek skonių. Pasiskaitai, matai, kokia kitų šalių produkcija. Vokiečiai, latviai labai išplėtoję – ten padažai, garstyčios, krienai su šaltalankiais, įvairios užtepėlės“, – plačias galimybes vardija Daiva.

Sulčių išpilstymo įrenginys

Įsirengė laistymo sistemą

Viename lauke naudojantis ES parama jau įrengta 16 ha lašelinė laistymo sistema. „Nors šiemet jos neprireikė, žiūrint į ateitį, tikrai reikės“, – teigia Daiva ir pasakoja, kad ją nusprendė įrengti lauke, kur 2017 m. nuėmė rekordinį derlių. Tais metais buvo labai lietinga. Grūdininkams buvo tragedija, o šaltalankiams – labai gerai.

„Kai derlių imi rugpjūtį, vidury vegetacijos nukarpai šakas. Augalui toks stresas. Jei ūkis nebūtų ekologiškas, patręštum kaliu, fosforu, augalas sustiprėtų. Bandau visokias ekologiškas trąšas. Tame lauke matėme potencialą, todėl įrengėme laistymo sistemą. Laukas nepatogus, nes skirtumas nuo žemiausios iki aukščiausios vietos – 20 metrų. Sistemą rengė Lenkijos įmonė, jie turi daugiau patirties. Reikėjo sudalinti lauką, kad vienodas slėgis būtų, kad užkeltų vandenį į viršų“,– pasakoja Daiva.

Šaltalankis dera taip: šiemet išaugina metūgį, o ant jo kitais metais bus uogos. Jei sausa, žemė kūdesnė už kūdą, našumo balas – 25–30, nepatręšta, laistymo nėra – tai metūgis trumpas. Toks ir derlius.

Šaltalankiams svarbus dirvožemis

Šaltalankių šaknys paviršinės, tik viena ar dvi eina gilyn. Jie ant šaknų kaupia azotą, todėl tinkamiausia lengva žemė – priesmėlis su žvyru, kad patektų deguonis, ir apie 1 m gyliu gruntiniai vandenys. Tada ilgosios šaknys juos pasiekia. Šaltalankiams netinka molynas ir rūgšti žemė.

Moteris pasakoja, kad iki šiol, kai pinigų vis trūko, rengė projektus ES paramai gauti, šaldytuvus statė, tai paskolos buvo kosminės. Tik žiūri, kaip jas atidavinėti. Dabar jau imsis dirvožemio tyrimų. Su Konsultavimo tarnyba sutarta – rudenį darys visų laukų dirvožemio tyrimus ir pažiūrės, kur reikia kalkinti.

Nuėmimas ir šaldymas

Nuimamas derlius. Asmen. archyvo nuotrauka

Daiva pasakoja, kad nuimant šaltalankių derlių, ji ir 3–4 šio darbo patirties turintys vyrai elektrinėmis žirklėmis karpo nuo krūmų uogomis aplipusias šakas. Sezoniniams darbininkams to daryt neleidžia. „Kadangi mokame už svorį, jie tą krūmą nudroš. Reikia žinot, kiek palikti. Juk rugpjūtis. Augalui fotosintezei reikalingi lapai, kad jis nenusibaigtų. Mes kerpame ir metame į tarpueilius ant žolės. Iš paskos einantys žmonės sekatoriais nukerpa uodegėles (red. šakelių viršūnes be uogų), pasmulkina šakeles ir krauna jas į dėžutes“, – procesą komentuoja ūkininkė.

Daiva sako, kad produkcija gamina mažomis partijomis ir pastoviai, nes yra šaldytuvai, todėl gamybai visada turi uogų. Jei nuimant derlių karšta, per naktį jos paliekamos lauke, kad truputį atvėstų. Tada iš ryto anksti suvežamos į šaldymo kamerą, o sušalusios iš dėžučių suverčiamos į didesnes medines dėžes. Tada jau gali dėžę ant dėžės krauti – uogos nebesusimaigo.

„Kai vešim uogas, čia bus -27 ^oC. Jau dabar pradedame po truputį atšaldyti. Gamybos procese sušalusios uogos nuo šakelių atskiriamos užpilus jas ant transporterio ir panašiai kaip kombainu nukuliamos. Atskiriamos šakelės, lapeliai. Mašiną vis tobuliname, kad kuo mažiau liktų lapelių. Tai angare darome, kai lauke minusas. Nes kai iš -27 ^oC šalčio išveži, o čia pliusas, susidaro kondensatas. Geriausia, kai ir angare -10 ^oC. Tada šakelės su uogomis geriausiai išsipurto, švariausiai nusivalo“, – pasakoja Daiva.

Dauginimas

Sodinukai auginami ir sau, ir parduoti. Tai daroma dviem būdais – žaliaisiais ir sumedėjusiais auginukais.

Žaliųjų auginukų prisikarpoma liepos pradžioje. Tada jie susmaigstomi į specialią dangą, turi įsišaknyti nuo +25 iki 35 ^oC temperatūroje, naudojant specialią rūko sistemą

Vasario mėnesį prikarpoma sumedėjusių auginukų. Jie laikomi nuo 0 iki +1 ^oC temperatūroje, kad neišdžiūtų, nebūtų per drėgna. Kai dirvos temperatūra įšyla iki +10 ^oC, jie susmaigstomi į dirvą ir turi įsišaknyti. Pasak Daivos, auginukai turi būti ne senesni kaip antrų metų, prikarpius senesnių – neįsišaknija. „Sumedėjusius pavasarį susmaigstėm, kai kurie rudenį pasieks tokį dydį, kad bus galima sodinti. Paprastai juos išrauname ir rečiau išsodiname. Kaip sakom – iš lopšelio eina į vaikų darželį, o paskui jau į mokyklą – į laukus“, – vaizdžiai komentuoja Daiva.

Čia jau būsimieji mokinukai – greitai iškeliaus į laukus

Sodinami moteriški ir vyriški augalai

Šaltalankynas formuojamas iš moteriškų ir vyriškų sodmenų. Ūkyje po 6 moteriškų sodinama 1 vyriškų šaltalankių eilė. Toks išdėstymas pasirinktas konsultuojantis su vokiečių augintojais.

Daiva pasakoja, kad rumunai vyrišką eilę sodina kas dešimt moteriškų, kai kur sodinama šachmatiškai. „Mes taip nedarome, nepasiteisina. Moteriškus krūmus karpai, o vyriškų ne. Tai moteriški bus ploni, o vyriškas bujotų. Blogai pravažiuoti tarpueilius šienaujančiai mašinai“, – sako ji.

Sprendimas – optimizuoti

„Aš savo ūkį 15 ha sumažinsiu, vienus pirmųjų laukų naikinsiu. Dabar reikia įsivertinti transporto kaštus, kur traktorius prie Varėnos rajono ribos turi važiuoti 2–3 kartus, kad nušienautų tarpueilius, derliaus imti. Taip pat ir žmones vežti reikia. Kai viską suskaičiuoji, pagalvoji, kad gal to lauko man jau nebereikia. Be to, jis yra vienas iš pirmųjų, kur netinka žemė – kalnai ir viršuje molis. Ten sodink nesodinęs, daryk nedaręs – nėra derliaus“,– pasakoja verslininkė.

Daiva svarsto, kad reikia optimizuoti, jei laukas prastas ar toli. Gal geriau iš kažko nusipirkti uogų, jei perdirbimui trūksta, negu lakstyti po visą rajoną, kai kuras taip pabrango. Vieni ūkio laukai yra apie pat Varėnos, kiti – prie Punios. Į vieną ir kitą pusę – po 25 kilometrus. Jei traktorius važiuoja, asfaltu, dyla padangos. Viskas susideda. Iš pradžių atrodė, kad kuo daugiau reikia užsisodinti, dabar laikas priimti kitus sprendimus. Žiūrėti, kiek uogų pavyksta perdirbti.

Pasak Daivos auginti, gaminti ir parduoti nėra paprasta. Žinoma, kai tiek investuota ir įgyta patirties – gaila mesti. „Jei šiemet derlius bus neblogas, spėsime nuimti, galbūt dalį uogų parduosime. Pasiliksime tik tiek, kiek mums reikia perdirbti“, – sako Daiva.