• Temos
• Augalininkystė

Mikroelementai – siekiantiems rekordinio derliaus (I)

Rima Balsytė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Joniškio r. biuro augalininkystės konsultantė

2016-04-11

Gyvūnų ir augalų organizmams mikroelementų reikia labai nedaug, tačiau be jų organizmai negali normaliai gyventi. Mikroelementai įeina į vitaminų, fermentų ir kitų medžiagų sudėtį, kurios reguliuoja augalų ir gyvūnų augimo bei vystymosi procesus.

Mikroelementų kiekio kitimas dirvoje

Mikroelementų kiekio mažėjimui dirvoje ir poreikio didėjimui įtakos turi:

• visoje Lietuvoje sumažėjęs organinių trąšų naudojimas;
• mineralinės trąšos daugiausia koncentruotos, išvalytos nuo priemaišų;
• chemijos pramonė į orą išmeta mažiau teršalų (sieros, sunkiųjų metalų);
• užauginamas vis didesnis augalų derlius, su kuriuo iš laukų išvežamos augalams reikalingos maisto medžiagos;
• auginamos naujos, intensyvesnių auginimo technologijų reikalaujančios augalų veislės.

Tręšimas maisto medžiagomis turi būti subalansuotas, nes pagrindinės maisto medžiagos ir mikroelementai veikia kompleksiškai, todėl vienų ar kitų trūkumas arba perteklius kenkia auginamiems augalams. Jiems prieinamų maisto medžiagų pasisavinimas santykinai priklauso nuo:

• oro sąlygų: šilumos, šviesos ir drėgmės;
• dirvožemio pH;
• maisto medžiagų kiekio dirvožemyje. Dėl per didelis vieno elemento kiekio gali atsirasti kito elemento trūkumas;
• dirvožemio sudėties: molio, priemolio, priesmėlio, smėlio.

Augalams svarbūs mikroelementai ir jų kiekiai dirvoje

Vienas iš daugelio rodiklių, nusakančių dirvožemio sukultūrinimo lygį, yra pakankamas mikroelementų kiekis jame. Žinomi augalams gyvybiškai svarbūs mikroelementai: boras, varis, manganas, cinkas, molibdenas, geležis ir ultra mikroelementai: kobaltas, nikelis, vanadis, litis, jodas, titanas. Augalams šių elementų reikia labai nedaug, šimtą ar tūkstantį kartų mažiau negu azoto ar kito makroelemento, bet, deja, be jų norimo derliaus niekada negausime.

Mikroelementai dirvožemyje randami įvairaus pavidalo: mineralų kristaluose, organiniuose junginiuose, sorbuojančiame komplekse, dirvožemio tirpaluose. Augalams prieinami tik tie, kurie yra sorbuojančiame komplekse ir dirvožemio tirpaluose. Jų kiekis dirvožemyje priklauso nuo dirvožemio tipo, reakcijos, granuliometrinės sudėties ir humusingumo. Lietuvos dirvožemiuose yra labai skirtingas mikroelementų kiekis. Kaip Lietuvos dirvožemiai skirstomi pagal mikroelementų kiekį juose, pateikta lentelėje.

Lietuvos dirvožemių skirstymas pagal judriųjų mikroelementų kiekius

Gausiausiai šalies dirvožemiuose yra mangano (jo turi apie 70 proc. dirvožemių).

Boro gausiausiai Vidurio Lietuvos dirvožemiuose – 72 proc. dirvų priskiriamos boringoms ir didelio boringumo. Rytų ir Vakarų Lietuvos regionuose turtingų boro dirvų yra tik apie 40 procentų. Šiose zonose daugiausia vidutinio boringumo dirvožemių.

Vario daugiausia Vidurio Lietuvos dirvožemiuose. Vidutinio varingumo ir varingų dirvų šioje zonoje yra apie 83 procentai. Šalies mastu vidutinio varingumo, varingų ir didelio varingumo dirvų yra apie 72 procentai.

Šalies dirvožemiuose mažai kobalto, cinko ir molibdeno, atitinkamai 74, 86 ir 98,5 procento.

Daugiausia geležies turi rūgštūs dirvožemiai. Jos dažniausiai yra net per daug ir stabdo augalų augimą.

Mikroelementų svarba augalams

Geležis (Fe) yra vienas iš svarbiausių mikroelementų. Nuo jo buvimo dirvožemyje tiesiogiai priklauso daugelio kitų maisto elementų pasisavinimas. Trūkstant geležies, augalai sunkiai pasisavina kitas, jiems gyvybiškai reikalingas medžiagas, nors jų kiekis dirvožemyje būna sąlyginai pakankamas. Geležis aktyviai dalyvauja augalų medžiagų apykaitos procesuose, įeina į fermentų sudėtį, aktyvina kvėpavimą, turi įtakos chlorofilo susidarymo, auksinų biosintezės procesams.

Geležies trūkumo atsiradimo sąlygos:

• šarminės dirvos;
• dirvos sudėtyje gausu vario, fosforo, kalcio, mangano ir cinko;
• dirvoje stinga kalio;
• dirvos linkusios užmirkti;
• aukšta arba žema dirvos temperatūra;
• organinių medžiagų perteklius.

Geležies stygiaus požymiai. Augalai nustoja augti, ant pačių jauniausių lapų pasireiškia chlorozė. Esant dideliam trūkumui, lapai bąla ir tik gyslos lapo kraštuose išlieka žalios spalvos.

Manganas (Mn) dalyvauja oksidacijos – redukcijos reakcijose, skatina oksidazių aktyvumą, fotosintezės, chlorofilo gamybos procesus, baltymų apykaitą, vitamino C sintezę. Taip pat stimuliuoja azoto pasisavinimą, šaknų vystymąsi, antžeminės dalies augimą, didina atsparumą ligoms. Mangano reikia cukraus kaupimuisi cukriniuose runkeliuose.

Mangano trūkumo atsiradimo sąlygos:

• lengvos granuliometrinės sudėties dirvos;
• daug organikos, fosforo, geležies, cinko ir vario turinčios dirvos;
• šarminguose dirvožemiuose, neseniai pakalkintose dirvose;
• užmirkusios dirvos;
• nepakankamas apšvietimas.

Mangano stygiaus požymiai. Mangano trūkumas kiekvienai augalų rūšiai pasireiškia įvairiai. Pavyzdžiui, kanapių dažniausiai pagelsta višūniniai lapai, o stiebas lieka gana žalias. Ant lapų paviršiaus gali atsirasti baltų ar pilkų taškų, dėmių. Šie požymiai pirmiausiai atsiranda ant seniausių, žemiausių lapų.

Stingant mangano, bulvių lapų paviršius pasidaro nelygus – gyslos lieka apačioje, o tarpgysliniai audiniai išsigaubia, išsipučia.

Jei trūksta mangano, avižos suserga dryžlige, o cukriniai runkeliai – geltlige.

Laisvo boro (B) gamtoje nesutinkama. Jis iš vienos augalo dalies į kitą nepereina. Boras pagerina maisto medžiagų pasisavinimą, angliavandenių pernešimą iš lapų į šaknis ir į dauginimosi organus, aktyvina kvėpavimo procesą. Boras padeda vystytis stiebams, šakelėms, prisideda prie lapų vystymosi, jų spalvos ir struktūros, skatina augalo organų diferenciaciją, ypač žiedynų ir atskirų žiedų formavimąsi, sąlygoja žiedadulkių gyvybingumą ir apsivaisinimo procesą, kokybiškų sėklų (grūdų) augimą. Taip pat jis išlaiko kalcį tirpioje formoje. Augalams boras reikalingas per visą jų vegetaciją, o jo trūkumas bet kuriuo augimo tarpsniu gali sukelti ligas ir vystymosi sutrikimus.

Boro trūkumo atsiradimo sąlygos:

• lengvos granuliometrinės sudėties dirvos;
• daug azoto, kalio, kalcio turinčios dirvos;
• intensyvus apšvietimas;
• šaltos, drėgnos sąlygos, sausra.

Boro stygiaus požymiai. Boro trūkumo požymiai – iškraipytos ar nudžiūvusios augalų viršūnės, tuščiaviduriai stiebai ir neteisingos formos žiedai. Augalai dėl boro trūkumo kenčia nuo nudegimų, o lapai sukasi, atsiranda dėmių, praranda spalvą.

Rapsams trūkstant boro, trūkinėja rapsų stiebai, silpnai mezgasi ankštaros.

Jei jo trūksta bulvėms, pristabdomas augalo augimas, slopinamas augimo kūgelis, sutrumpėja tarpubambliai, formuojasi maži gumbai, dažnai sutrūkinėja, apatinėje gumbo dalyje vystosi indų žiedo parudavimai.

Varis (Cu) stimuliuoja magnio pasisavinimą, auksinų apykaitą (javų išgulimą). Jis padeda sveikai vystytis stiebams, šakoms. Suteikia energijos. Varis būtinas gaminant baltymus ir reprodukcijai (žiedadulkių gyvybingumui, grūdų mezgimuisi ir varpų užsipildymui). Jis padidina augalų atsparumą sausroms, šalčiui, karščiui, stiprina augalų atsparumą grybelinėms ir bakterinėms ligoms.

Vario trūkumo atsiradimo sąlygos:

• durpingi dirvožemiai;
• rūgštūs, išplauti dirvožemiai;
• karbonatingos, gausiai pakalkintos dirvos;
• dirvos gausiai patręštos azoto ir fosforo trąšomis;
• kai dirvoje daug mangano, geležies, cinko;
• vyraujant karštiems orams.

Vario stygiaus požymiai. Trūkstant vario, lapai gali turėti melsvą atspalvį, gali pageltonuoti augalų viršūnės ar kraštai.

Neteisingai panaudotos Cu trąšos apdegino miežių lapus.

Migliniai augalai yra indikatoriai vario trūkumui nustatyti: jų jaunų lapų galiukai pabąla, susisuka, vėliau nuvysta ir sunyksta. Pastebima varpų ir žiedyno vystymosi apsigimimų.

Cinko (Zn) kiekis tiesiogiai turi įtakos augalų dydžiui ir jų brendimui, nes jis yra reikalingas gaminant augalinius baltymus, lipidus, angliavandenius, vykdant vitaminų ir auksinų biosintezę, pasisavinant sierą, azotą, fosforą ir kalį. Cinkas labai svarbus augant lapams ir stiebams, skatina grūdų mezgimą. Jis didina augalų atsparumą sausroms, karščiams ir šalčiams.

Cinko trūkumo atsiradimo sąlygos:

• daug organikos turinčios dirvos;
• naudojamos didelės azoto ir fosforo trąšų normos;
• šarmingi, gausiai pakalkinti dirvožemiai;
• išplauti, smėlingi dirvožemiai.

Cinko stygiaus požymiai. Sulėtėja augalų augimas, smulkūs lapai (lancetiškumas) ir nesivystantis stiebas (kai lapai lieka skrotelėje), žydėjimo tarpsniu lėtėja žiedų vystymasis. Dažnai ant lapų atsiranda rusvų taškelių ar negyvų ląstelių dėmių. Pirmi požymiai pastebimi ant senesnių, žemiau esančių lapų.

Molibdenas (Mo) yra fermentų sudėtyje, kurie reguliuoja azoto, angliavandenių, fosforo ir vario apykaitą, chlorofilo ir vitaminų sintezę. Molibdenas yra būtinas gumbelinėms bakterijoms, fiksuojančioms azotą. Jis gumbelinėse bakterijose fiksuojamas tik tada, kai dirvožemyje yra tam tikras kiekis molibdeno.

Molibdeno trūkumų atsiradimo sąlygos:

• durpingi dirvožemiai, kuriuose daug nesuskaidytos organikos;
• dirvoje per daug mangano, geležies, vario ir sulfatų jonų;
• tręšiama didelėmis nitratinio azoto normomis.

Molibdeno stygiaus požymiai. Jei jo mažai, rapsai būna smulkūs, susisukę, lancetiški jauni augalų lapai, žalios jų gyslos, lapai purvinai žalios spalvos.

Kobaltas (Co) teigiamai veikia chlorofilo sintezę, aktyvina kvėpavimo intensyvumą, askorbininės rūgšties kiekį. Jis būtinas gumbelinėms bakterijoms aktyvinant N fiksaciją.

Straipsnio tęsinys – balandžio 12 d.