• Temos
• Augalininkystė

Kaip šiemet tręšime žemės ūkio augalus?

2024-04-03

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Kiekvienais metais šalies ūkininkams labai svarbu, kiek po žiemos dirvožemiuose liko mineralinio azoto ir kokią pavasarinio žemės ūkio augalų tręšimo strategiją reikės taikyti.

Žemės ūkio ministerijos užsakymu LAMMC ŽI Agrocheminių tyrimų laboratorijos darbuotojai šiemet iki kovo vidurio šalies žemės ūkio naudmenose, esančiose daugiau kaip 200 aikštelių, surinko dirvožemio ėminius mineraliniam azotui nustatyti. Tyrimų rezultatai atspindi šios žiemos sąlygas: lapkričio ir gruodžio mėnesiai buvo šiltesni nei įprastai, pašalas buvo tik kai kuriuose rajonuose, o kritulių iškrito daugiau nei vidutinė daugiametė kritulių norma. Taigi, pavasarį visuose šalies dirvožemio rajonuose mineralinio azoto rasta nedaug. Vis labiau ryškėjant klimato pokyčiams, pastarąjį dešimtmetį šios tendencijos pasireiškia jau ne pirmą kartą.

Šį pavasarį žemės ūkio naudmenose dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje mineralinio azoto nustatyta vidutiniškai 32,5 kg/ha, o praėjusių metų rudenį lapkričio pradžioje – 57,8 kg/ha. Kaip matyti, per žiemos laikotarpį mineralinio azoto išplauta apie 25 kg/ha, todėl šalies dirvožemiuose jo liko labai maži ir maži kiekiai. Tiek mažai mineralinio azoto šiuo metų laiku nustatyta pirmą kartą nuo 2020 metų pavasario. Palyginimui, 2014, 2015, 2017, 2018 ir 2019 metų pavasariais mineralinio azoto vidutiniai kiekiai buvo 47,0, 45,9, 42,5, 34,6 ir 48,8 kg/ha. Šiemet mažai mineralinio azoto nustatyta visose šalies zonose: Rytų Lietuvoje – vidutiniškai 27,8, Vakarų – 34,6, Vidurio – 35,2 kg/ha. Skirtinguose šalies dirvožemio rajonuose šiek tiek didesnis mineralinio azoto kiekis nustatytas Vidurio Lietuvos žemumos vakarinėje ir vidurinėje dalyse – 40–46 kg/ha.

Kai dirvožemyje yra nedaug mineralinio azoto, gauti maži skirtumai ir vertinant jo kiekį po augintų skirtingų augalų. Auginamuose žiemkenčiuose ir po praėjusiais metais augintų rapsų bei žiemkenčių dirvožemyje mineralinio azoto kiekių vidurkiai svyravo nuo 35 iki 37 kg/ha. Po kaupiamųjų augalų rapsų ir kukurūzų mineralinio azoto nustatyta dar mažiau – 33,7 kg/ha, o mažiausiai jo rasta daugiamečių žolių plotuose – 24,5 kg/ha. Pagal dirvožemio gylį mineralinio azoto kiekis vidutiniškai pasiskirstė taip: 0–30 cm – 20,9 kg/ha, 30–60 cm – 12,0 kg/ha, 60–90 cm – 11,9 kg/ha. Likę nedideli mineralinio azoto kiekiai visuose dirvožemio sluoksniuose rodo, kad azotas intensyviai plovėsi ir dalis jo pateko į gruntinius vandenis, upes ir ežerus. Intensyvios gamybos ūkiuose dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje nustatyti didžiausi mineralinio azoto kiekiai siekė 82–120 kg/ha, ir tai buvo vos keliuose tirtuose šalies ūkiuose, kai ankstesnių metų pavasariais jų buvo gerokai daugiau.

Nitratinio azoto, kuris yra didžioji mineralinio azoto sudedamoji dalis, šį pavasarį dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje vidutiniškai rasta 24,5 kg/ha, ir tai sudarė 73 % viso mineralinio azoto kiekio. Tai dideli nitratinio azoto kiekiai, todėl mineralinio azoto dirvožemio gilesniuose sluoksniuose buvo mažiau nei viršutiniame, ir tai tik patvirtina faktą, kad nitratinis azotas buvo išplautas giliai į podirvį, kur galimai nebus panaudotas augalų.

Šiais metais daugelyje šalies plotų žiemkenčiai ir žieminiai rapsai gerai peržiemojo, todėl greitai pasisavins azotą iš trąšų. Tai reiškia, kad žieminiams rapsams ir žiemkenčiams pirmasis pavasarinis tręšimas azotu yra labai svarbus, skubus ir neatidėliotinas, nes šių metų pavasarį dirvožemyje mineralinio azoto yra labai nedaug. Azoto trąšų normos, lyginant su įprastinėmis vidutinėmis normomis, šį pavasarį turėtų būti didesnės. Tikslinga intensyvios gamybos ūkiuose ir kur žemės našumo balas yra didesnis nei 40 azoto trąšų normą veikliąja medžiaga didinti 30–45 kg/ha, mažesnio našumo žemėse ir mažesnio gamybos intensyvumo ūkiuose – 20–30 kg/ha. Padidintą azoto trąšų normą reikia įterpti su pirmuoju pavasariniu ar papildomais tręšimais. Azoto trąšų normą tikslinga didinti lauko bei daržo augalams ir daugiametėms žolėms.

LAMMC ŽI Agrocheminių tyrimų laboratorijos mokslininkai L. Žičkienė, A. Masevičienė ir G. Staugaitis