• Temos
• Augalininkystė

IKMIS: informacija iš laukų 2018-06-20

LŽŪKT informacija

2018-06-20

Dairydamiesi po pasėlius, nugairintus sausros ir karščio, pastebime, kad nemažai laukų yra apdeginti nuo netinkamu laiku panaudotos chemijos ar trąšų. Šiemet augalai kaip niekad sparčiai vystėsi ne ūgiu, o branda: subrendo net dviem savaitėmis anksčiau, palyginti su pernai metais.

Sėjamųjų žirnių būklė

Sėjamųjų žirnių pasėliuose prasidėjo vaisiaus vystymasis: jau 10–50 proc. ankščių pasiekusios būdingą ilgį. Ankstyvos sėjos žirnių pasėlius sausra pažeidė mažiau. Augalai spėjo panaudoti pavasarinę drėgmę ir užauginti gana daug masės, kuri saugo pasėlį nuo perdžiūvimo. Laukai, kurie neskirti žalinimui, jau nupurkšti insekticidais nuo žirninio vaisėdžio ir fungicidais nuo žirnių askochitozės.

Apžiūrėdami žirnių laukus dažnai matome, jog jie banguoti, augalai nevienodo išsivystymo, ypač galulaukėse, įdubose augalai yra žemesni, smulkesni. Iškasę tokius augalus matome, kad žirnių šaknys pažeistos, stiebo pamatas pajuodavęs. Tai žirnių šaknų puvinys. Ši liga labai pavojinga mažiems ar dygstantiems žirniams. O svarbiausia, radus šią ligą šiuo metu, – tai signalas, kad grūdų sėklai iš šio lauko negalima pasilikti. Vienas iš ligos plitimo šaltinių yra užkrėsta sėkla. Pagrindiniai ligos simptomai: patamsėjusi šaknis ar apatinė stiebo dalis – pašaknys. Toks rudas apipuvęs stiebas nepraleidžia vandens ir maisto medžiagų iš šaknų į lapus, todėl gaunamas mažesnis derlius, stiebo nupuvimas lemia augalų sugulimą.

Pagrindiniai apsaugos principai: žirnių šaknų puviniai plinta per pažeistų augalų liekanas dirvoje ir per užkrėstą sėklą. Kai kurios veislės yra tolerantiškos šaknų puviniams. Agrotechninių priemonių kompleksas: žirniai sėjami optimaliu laiku kas 5–6 metus, tinkama sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, augalinių liekanų po derliaus nuėmimo užarimas. Šios priemonės gali sumažinti žirnių šaknų puvinių išplitimo riziką. Galima žirnių sėklas beicuoti, bet reikiamas beicųefektyvumas pasiekiamas ne kasmet.

Vasarinių javų būklė

Stebėjimų duomenimis, vieni vasariniai javai pradeda žydėti, o kiti jau formuoja grūdą (BBCH 61–71). Sausra labai paskatino augalų brandą. Stebime, kaip retėja ir džiūsta vasarinių javų pasėliai. Ligoms plisti sąlygos nepalankios, o kenkėjai karaliauja, ypač amarų kolonijos.

Išplaukėjus vasariniams miežiams, pasimatė ir miežių dulkančiosios kūlės (sukėlėjas Ustilago nuda). Šis ligos sukėlėjas plinta su sėkla. Pasėjus užkrėstą sėklą, grybiena auga kartu su augalu, kuriam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Jos vėjo pernešamos ant sveikų varpų. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę. Grūdui formuojantis, grybas prasiskverbia į endospermą. Kūliant miežius, dulkančiųjų kūlių sukėlėjas U. nuda jau būna sėklos viduje. Siekiant apsaugoti augalą nuo sukėlėjo vystymosi augale po sudygimo, reikia naudoti sisteminius beicus. Bet kuriuo atveju svarbu naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis ir gerai beicuotą sėklą.

Kėdainių r. vasarinių miežių pasėlis yra užsikrėtęs rizoktoniozės grybu. Jau pradėjo matytis ir požymiai: laukas nevienodas, „banguotas“, pajuodusios lapamakštės, trumpos šaknys, tamsiai rudi šaknų galai.

Javų rizoktoniozę sukeliantys R. solani ir R. cerealis yra dirvožemio grybai, išgyvenantys dirvoje skleročių ir grybienos pavidalu arba ant augalinių liekanų, sukeliantys įvairias ligas, tarp jų ir javų rizoktoniozę.

Požymiai: dažniausia ant apatinių stiebų tarpubamblių stebimos charakteringos dėmės su ryškiu tamsiai rudu apvadu ir šviesia centrine dėme. Ant jaunų stiebų pažeistos lapamakštės gali nupūti. Vėliau dėmės didėja, gali būti asimetriškos, susilieti į daugybinę dėmę ir apjuosti stiebą. Smarkiai pažeistų stiebų grūdai susmulkėja, stiebai gali išgulti, o dėl paankstinto brendimo stebimas baltavarpiškumas.

Paplitimas: rizoktoniozės išplitimas labai priklauso nuo dirvos ir aplinkos sąlygų. Lengvose smėlingose, sausesnėse ir gerai drenuotose dirvose ligai išplisti sąlygos geresnės.

Vasarinių javų pasėliuose, kuriuose prasidėjo pieninė branda, fungicidų naudoti nebegalima!

Tačiau palijus ir atsigavus augalams, dar galima padidinti varpų produktyvumą optimizuojant augalų mitybą. Po žydėjimo augalus reikėtų patręšti per lapus. Tręšimui per lapus reikėtų naudoti karbamidą, pridėti mažas normas mikroelementų ir fosforo. Jei varpose yra javinių amarų, į darbinį tirpalą įmaišyti ir insekticidų.

Bulvių laukai

Vieni formuoja žiedynus, kiti jau pradeda žydėti (BBCH 51–60). Jeigu bulvėms žydint lyja, bus gausus derlius.

Laukuose jau randama bulvių sausligės ir virusinių ligų pavienių simptomų: lapų susisukimas, paprastoji mozaika, garbanė ir dryžligė. Nuo virusinių ligų fungicidų nėra!

Kėdainių rajone ankstyvųjų bulvių augintojas susidūrė su bulvių liga – juodąja kojele. Pritaikyti chemines apsaugos priemones nuo šios ligos neįmanoma, nes ligos sukėlėjas yra bakterija (Erwinia carotovora var. atroseptica). Bulvių stiebai juodąja kojele užsikrečia, kai bulvės sodinamos į drėgną ir vėsią dirvą. Vyraujant lietingiems ir vėjuotiems orams, liga plinta labai greitai. O palankiausios sąlygos bulvių juodajai kojelei dirvoje plisti, kai ji drėgna, o jos temperatūra žemesnė negu 18 ^oC. Liga pažeidžia bulvių stiebus ir gumbus įvairiais jų vystymosi tarpsniais. Pasodinus ligotus gumbus, bulvių daigai gali žūti dar iki sudygimo. Anksti juodąja kojele užsikrėtusių bulvių kerai būna žemesni už sveikuosius, suformuoja mažiau stiebų. Akimi matomi juodosios kojelės požymiai ant augalų antžeminės dalies išryškėja vegetacijos viduryje. Pažeistų augalų stiebų pagrindas juoduoja ir pūva, viršutiniai lapai sukasi laiveliu, geltonuoja ir palaipsniui sudžiūsta, o stiebus iš dirvos galima tiesiog ištraukti. Pagrindinis juodosios kojelės užkrato šaltinis – ligoti gumbai.

Užkratas plinta ir per dirvą su dirvožemio vandeniu. Jo būna ant sodinimo ir derliaus nuėmimo technikos, bulvių rūšiavimo įrenginių. Norint apsisaugoti nuo šios žalingos ligos, reikėtų laikytis tam tikrų rekomendacijų. Pirmiausia reikėtų sodinimui reikėtų pasirinkti juodajai kojelei atsparias bulvių veisles. Sodinti perrinktus sveikus sėklinius gumbus lengvesnėse, optimaliai patręštose dirvose. Vengti bulves sodinti per giliai, nes stiebai ilgiau dygsta, todėl susidaro palankesnės sąlygos infekcijai pereiti nuo gumbų į stiebus. Laistomas bulves reikėtų vengti perlieti. Žydėjimo pabaigoje ir 2–3 savaitės bulvėms nužydėjus, rekomenduojama patikrinti sėklinius pasėlius ir išrauti bei pašalinti iš lauko juodosios kojelės pažeistus augalus. Naikinti kenkėjus vegetacijos metu. Saugyklas ir jose esančią įrangą iki derliaus saugojimo pradžios reikia dezinfekuoti. Nuėmus derlių 1–2 savaites bulves reikėtų palaikyti gerai vėdinamose patalpose 13–15 ^oC temperatūroje, esant 90–95 proc. oro drėgniui. Sandėliuoti sveikus gumbus, gerai vėdinamame, vėsiame (3–4 ^oC) sandėlyje.

Bulvių maro laukuose dar nepastebėta, tačiau, kai prognozuojami lietingi orai, reikėtų rinktis didesnio veikimo spektro fungicidus, kad jie apsaugotų ir stabdytų ne tik maro, bet ir sausligės plitimą. Bulvėms augant sparčiausiai, purškiama sisteminiais fungicidais, bet ne daugiau kaip du ar tris kartus kas 10–14 dienų. Po žydėjimo, vyraujant palankioms maro sukėlėjui vystytis oro sąlygoms, kas 5–10 d. purškiama translaminarinių ir kontaktinių fungicidų mišiniais arba kas 5 d. – kontaktiniais fungicidais. Po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, kas 7–10 d. purškiama kontaktiniais fungicidais. Pagal turimas galimybes reikėtų rinktis skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius fungicidus.

Bulvienojams apsaugoti naudodami fungicidus, nepamirškite pridėti ir insekticidų!

Detalesnės informacijos iš pasėlių stebėjimų, vykdomų visoje Lietuvoje, galite rasti informaciniame portale www.ikmis.lt

IKMIS pasėlių stebėjimo vaizdo reportažus žiūrėkite čia.

Informaciją pagal Geros augalų apsaugos praktikos taisykles rengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės specialistė Giedrė Masliukovienė ir konsultantų komanda.