Ekologinės sėklininkystės plėtros Lietuvoje galimybės

LAMMC

Žemdirbystės institutas

2013-11-27

LAMMC Žemdirbystės institutas, vykdydamas Žemės ūkio ministerijos užsakomąjį darbą „Ekologinės sėklininkystės plėtros Lietuvoje galimybių analizė“, 2013 m. atliko ekologinių ūkių apklausą bei išanalizavo esamą informaciją apie ekologinę sėklininkystę.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Ekologinė žemdirbystė – populiarėjantis žemės ūkio sektorius. Per praėjusį dešimtmetį ES šalyse ekologinei žemdirbystei naudojami plotai padidėjo vidutiniškai nuo 2,8 proc. (skaičius svyravo nuo 0,7 proc. iki 8,7 proc.) iki 3,4 procento. Daugiausia sertifikuotų ekologinių ūkių yra Austrijoje – apie 13 proc. visų naudojamų žemės ūkio naudmenų ir Šveicarijoje – apie 11 procentų. Tuo tarpu kaimyninėje Vokietijoje tokie ūkiai užima tik apie 5 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų.

Šalies ekologinių ūkių plėtra – kas laukia ekologinės sėklininkystės?

Lietuvoje sertifikuotų ekologinių ūkių plotas prieš dešimtmetį užėmė apie 0,7 proc. žemės ūkio naudmenų, dabar – apie 7 proc. (daugiau nei 160 tūkst. ha). Ypač daug ekologinių ūkių mūsų šalyje pradėjo veiklą 2004–2006 m., kai žemdirbiams mokėtos didžiausios per Lietuvos ekologinio ūkininkavimo istoriją išmokos. Iki minėto laikotarpio ekologinių ūkių plotas buvo tik keli tūkstančiai ha, tačiau jau 2006 m. jis viršijo 100 tūkst. hektarų.

Pagrindinė Lietuvos ekologinio žemės ūkio sektoriaus problema – ypatingai mažas sertifikuotų ekologinių sėklų naudojimas. Sėklininkystės vystymasis buvo gana nuosaikus, tačiau maža ekologinių sėklų paklausa sukėlė ekologinės sėklininkystės ūkių stagnaciją. Svarbus momentas ekologiniams ūkiams tapo LR ŽŪM ministro įsakymu Nr. 3D-271 (2012-04-17) patvirtintos naujos ekologinio ūkininkavimo taisyklės. Pagal šį įsakymą nuo 2014 m. sausio bus privaloma sėklinę medžiagą atnaujinti ne rečiau kaip kas 5 m., sėjant (sodinant) tik sertifikuotą ekologinę medžiagą.

Lietuvoje jaučiamas ekologinių sėklų stygius

Šiuo metu realiai į rinką tiekiančių ekologines sėklas ūkių skaičius (2013 m. – tik 3), negali užtikrinti reikiamo sėklų kiekio. Šių ūkių bendras plotas yra apie 600 hektarų. Atsižvelgiant į sėjomainos reikalavimus, ūkiai sėklininkystei gali naudoti apie 400–500 hektarų. Jei iš 1 ha būtų paruošiama iki 2,5 t sėklų, jų galėtų būti užauginama iki 1000 tonų. Tačiau tai optimistinis vertinimas – reikėtų įvertinti sėjos ploto sumažėjimą dėl aprobavimo bei sėklų sertifikavimo nesklandumus, neigiamą gamtos įtaką ir pan. Realus kiekis galėtų būti iki 500 tonų. Šiomis sėklomis galima būtų užsėti iki 2500 hektarų.

Atsižvelgiant į VšĮ „Ekoagra“ duomenis, 2012 m. miglinių ir pupinių javų plotas sudarė daugiau nei 80 tūkst. ha pasėlių. Tokiam plotui apsėti reikia apie 16 tūkst. t sėklų ir 6400 ha ploto (jei iš 1 ha būtų paruošiama 2,5 t sėklų). Atsižvelgiant į tai, kad ūkiai negalės visų plotų naudoti sėklininkystei, pastarasis plotas gali siekti iki 10 tūkst. hektarų.

VATŽŪM atestuotų sėklinės medžiagos tiekėjų (2013-11-11) sąraše yra 25 tiekėjai, tiekiantys ekologiškas miglinių ir pupinių javų sėklas. 2005 m. ŽŪM užsakymu LAMMC Žemdirbystės institutas atliko sėklų poreikio Lietuvoje analizę. Nustatyta, kad norint sertifikuotomis sėklomis apsėti visus plotus, bent jau 10 proc. ekologiškai auginamų javų ploto turėtų sudaryti sėklininkystės plotai. Tam, kad būtų įmanoma išpildyti reikalavimus – atnaujinti sėklas kas 5 m., reiktų nors 2 tūkst. ha sėklinių plotų, kurie turėtų būti derlingose dirvose. Tai atsižvelgiant į ekologinių sėklininkystės ūkių išsidėstymą galima padaryti.

Analizuojant visus ūkius, kurie užsiima ekologine gamyba, matoma, kad dauguma yra ne pačiose geriausiose žemėse. Jei visi ūkiai, kurie šiuo metu yra atestuoti kaip ekologinės sėklos tiekėjai, savo turimuose plotuose intensyviai vykdytų sėklininkystę, teoriškai būtų įmanoma patenkinti minimalų sėklų poreikį.

Svarbu pasirinkti ekologinei sėklininkystei tinkamą veislę ir apsaugos priemones

Ekologiškai auginant javus, iškyla veislių tinkamumo problema. Dabartinės veislės dažniausiai yra per žemos, o jų lapija prastai dengia dirvą. Tinkamiausi žieminiai rugiai, kurie yra pakankamo aukščio ir pasižymi kompleksiniu atsparumu. Tarp kvietrugių taip pat yra tinkamų veislių, tačiau jas reikia parinkti pagal aukštį ir atsparumą ligoms. Pastebima, kad žieminiai kviečiai mažiausiai pritaikyti ekologiniam auginimui. Tarp vasariniu javų – tinkamiausios avižos. Miežiai per žemi, išskyrus senesnes veisles, o kviečiai – reiklūs dirvoms.

Ekologiniuose ūkiuose susiduriama su didele ligų problema, kadangi efektyvių sertifikuotų fungicidų nėra. Kiek geresnė situacija su sėklų paruošimu sėjai – yra vidutiniškai efektyvių priemonių, tačiau jų naudojimas neintensyvus. Tai turi neigiamos įtakos tiriant jų efektyvumą gamybiniuose plotuose. Migliniams javams kenksmingiausi yra kūliniai grybai, sukeliantys kietąsias ir dulkančiąsias kūles. Plintant dulkančioms kūlėms, dažniausiai patiriama tik tiesioginių nuostolių, kurie tolygūs užsikrėtusių varpų kiekiui. Ši liga žalingiausia miežiams ir avižoms. Kietosioms kūlėms plintant kviečių pasėliuose, pakanka kelių proc. pažeistų varpų, kad būtų prarastas visas derlius – šiuo metu taikomi standartai neleidžia užkrėstų grūdų įvertinti kaip maistinių.

Veislės šioms ligoms neatsparios. Ištyrus kelis tūkstančius žieminių kviečių veislių, esančių instituto kolekcijose, nustatyta, kad tik 1–2 proc. yra pažeidžiamos iki 5 proc. tiriant bandymuose su dirbtiniu užkratu, o dauguma pažeidžiamos daug stipriau. Šios ligos protrūkio ekologiniuose ūkiuose kol kas nebuvo, nes pastarieji sėklą atnaujindavo pirkdami iš neekologinių ūkių, kur sėklos būdavo palyginti sveikos.

Pastaraisiais metais labai plinta varpų fuzariozė. Patogeno infekuoti grūdai yra mikotoksinų šaltinis, kurių kiekiai ES standartais yra griežtai reglamentuoti. Grūdų kokybinėse klasėse yra nuorodos dėl užkrėsto grūdų kiekio. Gera žinia ta, kad visame pasaulyje intensyviai vykdoma atsparumo selekcija. Nors epideminiais metais Lietuvoje atspariausios veislės (vasarinių kviečių) standartus atitinka tik tinkamai naudojant fungicidus. Jautrios veislės ir panaudojus fungicidus būna per stipriai pažeistos.

Norint žemdirbiams visapusiškai atsakyti į klausimą – kokias veisles sėti ekologiniuose ūkiuose – reikia specialių veislių tyrimų, atliktų ekologiniuose laukuose, kuriuose ekologinė gamyba vystoma kelerius metus. Iki šiol nuomonės apie galimą veislės tinkamumą ekologiniams laukams buvo grindžiamos vertinant bendrą veislių atsparumą ligoms, jų lapų išsidėstymą, augalų aukštį ir kt.

Pašarinių augalų sėklininkystės ypatumai

Auginant pašarines žoles, didesnių problemų nėra, nes pakanka lietuviškų ir užsienietiškų miglinių ir pupinių žolių veislių. Kiek didesnės problemos yra žolių sėklininkystėje, nes yra piktžolių, kurių sėklos sunkiai išsivalo ar visai neišsivalo (dėl didelio panašumo į auginamų žolių sėklas). Ekologinių pašarinių augalų plotai Lietuvoje 2011–2013 m. sudarė tik apie 2–3 proc. visų pašarinių augalų pasėlių. Tačiau ekologiški sėklininkystės plotai 2011–2013 m. sudarė net 9,8–13,4 proc. bendro sėklininkystės ploto. Didėjanti ekologinės gyvulininkystės ūkių dalis optimizuoja ekologinę gamybą. Pakankamas sėklininkystės plotas leidžia bent minimaliai užtikrinti žalienų atsėjimą ekologiškomis sėklomis.

Sertifikuotų trąšų naudojimas ekologiniuose ūkiuose

Kol kas ekologiškuose ūkiuose sertifikuotos trąšos naudojamos neintensyviai. Efektyvių trąšų naudojimas situaciją turėtų pagerinti ir sumažinti derlingumų svyravimus, padidinti sėklos išeigą. Tam reikia išsamių bandymų – tiek mokslo įstaigose, tiek gamybinių pas ūkininkus – kad būtų galima realiai įvertinti jų efektingumą. VšĮ „Ekoagra“ pateikiamame sąraše tokių medžiagų yra 80. Dabar vykdomi pavienių medžiagų tyrimai, tačiau nepalyginamas keliolikos medžiagų efektyvumas tiriant vienodomis sąlygomis.

Ekologinės sėklininkystės perspektyvos

Plėtojant ekologinę gamybą, svarbu, kad rinkoje būtų norimos augalų veislės sėklų. Kad jų būtų pakankamai, reikalinga sėklininkystės sistema – numatyta auginti visų dauginamų kategorijų sėklas: nuo selekcinių P kategorijos iki sertifikuotų antros reprodukcijos sėklų C2 savidulkiams augalams arba C kryžmadulkiams. Jeigu galutinės reprodukcijos sėklų paklausa nedidelė, visų reprodukcijų sėklas gali dauginti 1–2 didesni ūkiai, kaip yra šiuo metu. Reikalaujant sėti tik ekologines sėklas, jų poreikis labai padidės.

Tuo atveju, jeigu sėklas bus reikalaujama atnaujinti kas 5 metus, jų reikėtų 3800– 4000 tonų. Žinoma, toliau 4 m. sėjama neatnaujinamos sėklos praras daugelį kokybinių savybių, o ūkininkai – nemažą dalį derliaus. Jeigu sėklos būtų atnaujinamos kas 3 metus, jų teoriškai reikėtų 6000–6500 tonų. Jei būtų reikalavimas kaip, pavyzdžiui, Danijoje – sėti tik sertifikuotas, o ne savo pačių padaugintas sėklas, jų reikėtų apie 20000 tonų. Taigi, antruoju ir trečiuoju atveju, į sėklininkystės sistemą galėtų įsijungti sėklininkystės kompanijos, arba kurtis atskira sėklininkystės kompanija, pagal sutartis ekologiniuose ūkiuose auginanti sėklinius pasėlius ir taip ruošti sėklinę medžiagą.

Išvados ir rekomendacijos

1. Šalyje yra registruoti 25 ekologinių sėklų tiekėjai. Pagal turimus žemių plotus ir pajėgumus, jų pakaktų norint patenkinti sėklų poreikį, kad kas 5 metus būtų įmanoma sertifikuotomis ekologinėmis sėklomis atnaujinti visą ekologinio ūkininkavimo plotą.

2. Suaktyvėjus ekologinių sėklų rinkai, vėliau būtų galima didinti sertifikuotų sėklų naudojimo intensyvumą ir kas 3 metus ekologinius pasėlių plotus atnaujinti sertifikuotomis sėklomis, o vėliau – sertifikuotomis sėklomis užsėti didesnę ekologinių pasėlių dalį.

3. Šiuo laikotarpiu ekologinių sėklų paruošiama nedaug, jas aktyviau ruošia tik 3 sėklų tiekėjai. Jų teigimu, ne visada išperkami ir tie nedideli kiekiai. Tai pagrindinė priežastis, kad ekologinė sėklininkystė neplinta, nors registruota nemažai sėklų tiekėjų.

4. Kadangi ekologinė produkcija yra paklausi, už ją mokama daugiau, negu už ne ekologiniuose plotuose užaugintas ir paruoštas sėklas. Dėl šios priežasties ekologinių sėklų kaina turėtų ženkliai išaugti, nes kitaip sėklų tiekėjui sėklas auginti ir ruošti yra nuostolinga. Aukštesnės sėklų kainos stabdo jų pirkimą.

5. Aktualus augalų veislių klausimas. Pusė apklaustų ūkininkų sakė, kad veislės juos patenkina, kita pusė – ne. Mažas ekologinių sėklų poreikis, lyginant su neekologinių sėklų pirkimu lemia, kad selekcinės firmos beveik nekuria veislių, skirtų specialiai ekologiniam ūkiui, nes atsparesnės veislės paprastai mažiau derlingos. Net šalyse, kur ekologinė gamyba turi senesnes tradicijas, veislių sąrašuose yra vos kelios veislės su prierašu „tinka ekologiniam auginimui“.

6. Veislių ištyrimas esant nusistovėjusioms ekologinio ūkio sąlygoms, yra svarbus ir mažai išspręstas klausimas. Neretai apie veislės tinkamumą ekologiniam ūkininkavimui sprendžiama pagal bendrą jų atsparumą ligoms, neatsižvelgiant į papildomus specializuotus atsparumo tyrimus, augalų aukštį ir pan.

7. Šalyje buvo daryti kai kurie veislių palyginimo tyrimai, bet nepakankamai plačiai ir ilgai.

8. Įprastas veisles, esančias šalies augalų veislių sąraše, tiekia daug selekcininkų ir veislių platintojų, dažnai turinčių didelius sėklų ruošimo pajėgumus ir iš to gaunantys didelės finansinės naudos.

9. Specializuoti ekologinės sėklos tiekėjai, jeigu nebūtų leista įsigyti neekologinių sėklų, niekada negalės pasiūlyti tokios veislių įvairovės, kad augintojai galėtų rasti „norimą“ veislę. Be to, tinkamumo auginti ekologinėmis sąlygomis patikrinimas visada užtruks ilgiau, nei valstybinis veislių tyrimas, o visiems norisi naujovių.

10. Sėklinės medžiagos kokybės standartinis ištyrimas tiek lauke, tiek laboratorijose, ne visada tinka sėkloms, naudojamoms sėti ekologiniuose plotuose. Reikia žinoti, kiek sertifikuotos sėklos užkrėstos kritinėmis ligomis, t. y. kviečių kietosiomis kūlėmis, lubinų antraknozė ir pan., kokie galimi jų žalingumo slenksčiai.

11. Ekologinių sėklų naudojimą suaktyvins reikalavimas sėklinės medžiagos atnaujinimui naudoti ekologines sėklas, numatant jų tinkamą dauginimo schemą bei aukštų reprodukcijų įjungimo į ekologinę grandį galimybes ir principus.

12. Poreikis sėklinę medžiagą atnaujinti kas 5, o ateityje – kas 3 metus, didins ekologinių sėklų paklausą. Tai leis potencialiems sėklinės medžiagos tiekėjams įsijungti į ekologinių sėklų rinką, o selekcinėms kompanijoms – ieškoti galimybių kurti ar atrinkti iš sukurtų veislių tinkamiausias ekologinei rinkai.

13. Sėklų pirkimą paskatintų galimybė kompensuoti dalį išlaidų ekologinės sėklos pirkėjams, nes sėklų gamintojai negali paruošti jų tokia pat savikaina, kaip neekologinių sėklų ruošėjai.

14. Skatinti ekologiniam auginimui tinkančių žemės ūkio augalų veislių naudojimą ir kūrimą, nes dėl nedidelės sėklininkystės apimties specializuotų veislių kūrimas yra finansiškai nuostolingas. Ekologinių plotų pasėliai, dėl mažesnio maisto medžiagų kiekio yra silpnesni, todėl labai svarbu, kad naudojamos veislės pasižymėtų geru žiemkentiškumu ir atsparumu biotiniams stresams. Atsparios veislės yra mažiau derlingos, iš užsienio selekcinių kompanijų jų atkeliauja nedaug.

15. Tam, kad būtų įmanoma atpiginti ekologines sėklas, augintojams reikia suteikti žinių apie ekologinių trąšų ir biopreparatų poveikį, kad būtų didinamas sėklų derlius ir išeiga. Būtina inicijuoti metodiškai pagrįstus tyrimus ir skleisti informaciją apie rezultatus. Organizuoti tiksliuosius ir gamybinius bandymus, vykdomus prižiūrint tyrėjams, naudojant ekologinius plotus ir išteklius.

Dr. Žilvinas Liatukas, doc. Dr. (HP) Vytautas Ruzgas, Kristyna Razbadauskienė, dr. Vida Danytė, dr. Algė Leistrumaitė
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Žemdirbystės institutas