Dirvožemio turtintojai – ankštiniai augalai

Petras Kulikauskas

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tauragės r. biuro augalininkystės konsultantas

2014-07-01

Siekiant sustabdyti dirvožemio alinimo procesą, augalininkystės ūkiuose būtina daugiau auginti ankštinių javų. Padidindami ankštinių javų pasėlių plotus, sumažintume mineralinių azoto trąšų naudojimą šalyje ir pagerintume humuso kiekį dirvožemyje.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Pupiniai ir ankštiniai augalai paplitę visame Žemės rutulyje, išskyrus Antarktidą. Sumedėjusios formos dažniau auga tropikų ir subtropikų kraštuose, savanose. Šiai šeimai priklauso vertingi maistiniai, pašariniai, techniniai, vaistiniai ir dekoratyviniai augalai.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 650 šių augalų genčių ir daugiau kaip 18000 rūšių. Lietuvoje auga 39 gentys ir apie 115 rūšių, iš kurių populiaresni žirniai, pupelės, vikiai, lubinai, lęšiai, sojos, dobilai, liucernos, ožiarūčiai, seradėlės, barkūnai, esparcetai ir kt.

Išskiriamos trys svarbiausios ankštinių augalų savybes. Pirma, jie augina sėklas stambioje ankštyje. Antra, jų subrendusios sėklos yra kietos, jose daug lizino turinčių baltymų. Trečia, beveik visi ankštiniai augalai dirvožemyje gali kaupti azotą.

Lietuvoje ankštiniais javais užsėjama tik apie 1,5 proc. (2013 metais – 42352,95 ha) nuo bendro deklaruoto ploto. Daugiausia auginta žirnių (24410,86 ha), pupų (7023,83 ha), vikių ir jų mišinių (6855,21 ha), saldžiųjų lubinų (4063,05 ha). Atsižvelgiant į šiuo metu susidariusią dirvožemio nualinimo problemą ir žinant apie ankštinių augalų savybę – kaupti azotą, – jų plotai galėtų būti didesni.

Nauda dviguba

Akivaizdu, kad svarbiausia šių dienų ūkininkavimo problema – dirvožemio prastėjimas. Intensyvi žemdirbystės sistema neįsivaizduojama be mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimo. Siekiant įvairiomis cheminėmis priemonėmis didinti augalų produktyvumą, labai svarbu nepažeisti ekologinės pusiausvyros. Neigiamas poveikis aplinkai dažniausiai susijęs su dirvožemiu ir vandeniu. Dėl gausaus tręšimo kyla pavojus užteršti požeminius vandenis ypač greitai migruojančiomis azoto trąšomis.

Dirvožemio derlingumas priklauso nuo jo granuliometrinės sudėties ir jame esančių organinių medžiagų, kurios dažnai tapatinamos su humusu. Net derlingiausiame sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemyje humuso kiekis nėra pakankamas – tik 2–2,5 procento. Siekiant išsaugoti kuo stabilesnį humuso kiekį ir jį pagausinti, pasėlius reikia tręšti organinėmis trąšomis arba kaip žaliąją trąšą auginti augalus, ypač ankštinius.

Augalininkystės ūkiuose dirvožemio savybės blogėja dėl dvinarės sėjomainos (migliniai javai – rapsai). Siekiant padidinti rapsų ir miglinių javų derlingumą, taip pat būtina plėsti ankštinių javų pasėlius ir sumažinti mineralinių azoto trąšų naudojimą šalyje.

Reikia akcentuoti ir tai, kad nesilaikant tinkamos sėjomainos pasėliuose gausiau plinta ligos, kenkėjai ir piktžolės. Taikant minėtą dvinarę sėjomainą kai kuriuose ūkiuose išplito rapsų liga – šaknų gumbas.

Grybo P. brassicae sporos dirvoje išgyvena apie 4 metus, dalis jų išlieka gyvybingos net iki 20 metų.

Vieni populiariausių – žirniai

Vieni iš tinkamiausių ir populiariausių ankštinių javų – žirniai. Priklausomai nuo augimo sąlygų, jie iš atmosferos sukaupia apie 100–170 kg ha^-1 azoto. Negalima pamiršti, kad paliktuose šiauduose, ražienose ir šaknyse dar yra 70–80 kg ha^-1 biologinio azoto, 30 kg ha^-1 fosforo, apie 60 kg ha^-1 kalio. Gamybinėmis sąlygomis auginami žirniai mineralinėmis trąšomis tręšiama retai. Jei žirnius sėjame po miglinių javų, kurie buvo patręšti vidutinėmis tręšimo normomis, tai ir be trąšų galime tikėtis iki 3 t ha^-1 derlingumo. Tokie derliai ne tik visiškai padengia auginimo sąnaudas, bet ir duoda pelno.

Praėjusiais metais Tauragės rajono ekologinis žirnių pasėlio, pasėto po dvejus metus augintų miglinių javų, derlingumas buvo apie 2,6 t ha^-1 nenaudojus jokių mineralinių trąšų ir chemijos.

Daugiamečiai ankštiniai augalai – geriausia azoto kaupykla

Daugeliu tyrimų, atliktų įvairiuose šalyse, nustatyta, kad labiausiai dirvos fizikines savybes gerina ir daugiausia biologinio azoto sukaupia daugiamečiai ankštiniai augalai – įvairių rūšių dobilai, liucernos. Jų žalioji masė lengvai mineralizuojama, todėl ją verta naudoti žaliajai trąšai, nes dirva greitai praturtinama biologiniu azotu. Iš žaliosios masės lengvai atpalaiduojamas biologinis azotas pastoviai maitina augalus visais jų vystymosi tarpsniais, skirtingai negu mineralinis, kurio nemaža dalis išplaunama.

Taigi ankštiniai augalai yra svarbus veiksnys agrosistemos produktyvumui didinti, nes 1 kg biologinio azoto, įterptas į dirvožemį, žieminių kviečių grūdų derlių padidina 5 kg ha^-1.

Viena iš žalinimo galimybių

Dar vienas teigiamas dalykas – augindami ankštinius augalus, žemdirbiai iš dalies išpildys nuo 2015 m. įsigaliosiančius žalinimo reikalavimus, pagal kuriuos dalis ES tiesioginių išmokų susiejama su aplinkai ir klimatui naudinga žemės ūkio veikla.

Taigi reikės auginti bent 2 ar 3 skirtingus pasėlius. Žalinimo reikalavimų tikslas – gerinti dirvos struktūrą, kadangi pagal EK atliktus tyrimus – monokultūrų, t. y. tik vieno pasėlio auginimas alina dirvožemį ir neleidžia jam atsistatyti. Siekiant to išvengti, pareiškėjams ES lygmeniu numatytas reikalavimas auginti daugiau nei vieną pasėlių rūšį, akcentuojamas daugiamečių pievų ir ganyklų (žalienų) išlaikymas, išskiriamos ekologiniu požiūriu svarbios vietovės (EFA).

Vienas iš EFA elementų būtų azotą fiksuojantys augalai, jų mišiniai ir jokių trąšų, ribotas augalų apsaugos priemonių naudojimas. Kitas – tarpiniai arba žaliosios dangos pasėliai, sėjant augalų mišinius arba į pagrindinį pasėlį įsėjant ankštines žoles.