Daugiametes žoles ir jų mišinius parinkime pagal dirvožemio tipą

Dr. Audrius Stoškus

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Varėnos r. biuro augalininkystės konsultantas

2013-05-29

Teikdami paraiškas tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2013 m. gauti, žemdirbiai įsipareigoja nemažinti valdomų daugiamečių ganyklų arba pievų (5 metus ir daugiau) ploto, nes pažeidus šį įsipareigojimą, gali būti sumažinta parama. Be to, tenka įsipareigoti Nacionalinei mokėjimo agentūrai pareikalavus nustatytais terminais ir tvarka atkurti per paskutiniuosius metus buvusį daugiamečių ganyklų (pievų) plotą. Ką daryti, kad parama nesumažėtų.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Daugiametė ganykla (pieva) yra žemės plotas, kuriame natūraliai arba specialiai pasėjus auga žolė pašarams ar ganymui, ir kuri 5 ar daugiau metų nėra įtraukiama į žemės ūkio valdos sėjomainą. „Penkerių metų taisyklė“ galioja ir tuo atveju, jei žemdirbys atnaujina arba naujai kitame lauke pasėja daugiametę ganyklą ir numato 5 metus ir ilgiau gaminti pašarus arba laikyti šiuos žalienų plotus geros agrarinės būklės. Visais minėtais atvejais žemdirbiai šiuos plotus paraiškoje paramai tiesioginėmis išmokomis gauti deklaruoja kaip daugiametę (5 metai ir ilgiau) ganyklą (pievą).

Suartas ganyklas gali tekti atsėti

Europos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio, nurodančio išlaikyti daugiamečių ganyklų (pievų) plotus, atsiradimą lėmė tai, jog ES plėtojant intensyvų žemės ūkį beveik nebeliko natūralių gamtos kampelių, reikalingų ne tik gyvuliams ganyti ar pašarams gaminti, bet ir lauko gyvūnams. Žinant, kad ES šalių žemės ūkis intensyvės, siekiama apsaugoti ganyklas, vertingas ne tik gamybos, bet aplinkosaugos požiūriu.

Reglamente numatyta, kad šalies mastu daugiamečių ganyklų (pievų) santykis su kitomis žemės ūkio naudmenomis neturi sumažėti daugiau kaip 10 procentų. Šalis ES narė įpareigojama tai kontroliuoti ir kasmet informuoti Europos Komisiją apie šio santykio pokytį.

Suprantama, kad poreikiai laikui bėgant gali keistis, ir ūkininkai, iki šiol turėję tik daugiamečių ganyklų plotus, gali nuspręsti užsiimti energetinių ar kitų rinkoje paklausių augalų auginimu, o gal net iš viso keisti ūkio veiklos kryptį. Taip atsiranda poreikis keisti pasėlių struktūrą. Jeigu dėl šių priežasčių daugiamečių ganyklų (pievų) ir bendrojo žemės ūkio naudmenų plotų santykis šalyje sumažės daugiau kaip 10 proc., žemdirbiai bus įpareigoti atželdinti ganyklas, suartas per paskutinius dvejus metus. To nepadarius, būtų taikomos sankcijos, gal net nutraukiamas tiesioginių išmokų mokėjimas.

Kadangi ši problema tampa vis aktualesnė, netrukus žemdirbiams gali prireikti atsėti suartas daugiametes ganyklas.

Žoles parinkime atsižvelgdami į dirvožemio tipą

Lengvieji dirvožemiai sudaro apie 25 proc. Lietuvos teritorijos, o pietrytinėje dalyje jų yra apie 75 procentai. Šie dirvožemiai turi mažai humuso ir maisto medžiagų, yra rūgščios reakcijos dėl mažo vandens imlumo ir didelio laidumo, jie greitai džiūsta, augalai dažniausiai per visą vegetacijos laikotarpį stokoja drėgmės. Net ir trumpalaikės sausros, netolygiai pasiskirsčius krituliams, sumažina augalų derlių. Drėgmės atsargas juose daugiau lemia kritulių dažnumas nei jų gausumas. Su greitai prasisunkiančiu vandeniu išsiplauna ir jame ištirpusios maisto medžiagos. Daugiau augalams reikalingų maisto medžiagų yra tik viršutiniame ariamajame sluoksnyje. Priesmėlio ir ypač smėlio dirvose svarbu konkrečiai vietovei parinkti tinkamiausias žolių rūšis ir jų mišinius, išnaudojant žolių biologines savybes – ankstyvumą, greitą augimą pavasarį ir nupjovus, atsparumą sausroms, pakantumą dirvos rūgštumui. Šiuos reikalavimus paprastosios šunažolės, beginklės dirsuolės, raudonieji eraičinai atitinka geriau negu kitos geresnės pašarinės vertės žolės.

Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotyje tirta, kokios žolės iš aukščiau minėtų tinkamiausios auginti velėniniame jauriniame silpnai nujaurėjusiame giliame smėlyje (pagal naują dirvožemių klasifikaciją tai eolinis ir distalinio zandro smėlis). Jo agrocheminė charakteristika: pHKCL – 4,4–4,7, humuso – 1,21–1,30 proc., judriųjų P2O5 – 205–220, K2O – 98–252 mg/kg dirvožemio. Atliekant bandymus, augintos šių veislių daugiametės žolės: paprastosios šunažolės Asta, raudonieji dobilai Liepsna, daugiametės svidrės Veja, beginklės dirsuolės Skalva, raudonieji eraičinai Šilis, daugiametės svidrės Žvilgė, beginklės dirsuolės Barta. Žolių santykis mišiniuose nurodytas schemoje. Jos šienautos 2 kartus.

Meteorologinės sąlygos buvo įvairios ir dažniausiai nepalankios normaliam augalų vystymuisi. Atliekant bandymus, metai buvo sausringi, per vegetacijos laikotarpį kritulių iškrito gerokai mažiau (nuo 10 iki 50 proc.) už daugiametę vidutinę normą. Net ir tais metais, kai buvo normaliai drėgna, sausringų laikotarpių pasitaikė augalų vegetacijos metu. Pagrindiniai tyrimų duomenys pateikti lentelėje.

Daugiamečių žolių ir jų mišinių metiniai sausųjų medžiagų ir virškinamųjų proteinų derliai
Perloja, 1992–1999 m. trijų bandymų vidutiniai duomenys

Bandymais nustatyta, jog Pietryčių Lietuvos sąlygomis rūgščiame smėlyje, nepriklausomai nuo naudojimo metų, didžiausias sausųjų medžiagų derlius gautas iš žolynų, kurių sudėtyje buvo paprastųjų šunažolių. Šių mišinių derlingumas iš esmės nesiskyrė (R05 0,188). Analogiškų dvinarių ir trinarių mišinių su daugiametėmis svidrėmis ir beginklėmis dirsuolėmis sausųjų medžiagų derlingumas buvo iš esmės mažesnis už žolynus, kurių sudėtyje buvo šunažolių.

Vidutiniais trijų bandymų duomenimis, dvinariuose ir trinariuose mišiniuose iš tirtų varpinių žolių labiausiai dominavo šunažolės. Analogiškuose mišiniuose su daugiametėmis svidrėmis ir beginklėmis dirsuolėmis pastarųjų dalis žolyno botaninėje sudėtyje buvo gerokai mažesnė, daugiau buvo įvairiažolių, o trinariuose mišiniuose labiau išplito raudonieji eraičinai, sudarydami atitinkamai 57,8 ir 46,0 proc. visos botaninės žolyno įvairovės.

Norint apsaugoti rūgšius smėlio dirvožemius nuo erozijos ir naudoti ūkiniams tikslams, reikėtų juos apsėti grynų paprastųjų šunažolių žolynu arba šunažolių mišiniais su raudonaisiais eraičinas, pridedant į mišinį raudonųjų dobilų. Nors dėl dirvos rūgštumo, drėgmės stokos raudonuosius dobilus sunku įsėti, jie blogai auga, trečiaisiais metais iš mišinių visiškai išnyko, tačiau lietingesniais metais pirmų naudojimo metų žolynuose jų buvo nuo 25,6 proc. iki 30,1 procento. Kitos varpinės žolės tinka mažiau. Visai netinka daugiametės svidrės.

Straipsnis parengtas vadovaujantis J. Aleksonio, J. Lazausko, N. Lemežienės, J. Kanapecko, P. Tarakanovo, A. Nedzinsko, A. Selevičiaus, V. Žėkaitės, A. Baniūnienės mokslo darbais.