Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24
Ar liks dirvožemis ateities kartoms?
Dr. Virginijus Feiza
LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas
2016-08-03
Ūkininkavimo praktika ir naujausi mokslininkų duomenys rodo, kad pastaraisiais metais yra ryškių Lietuvos dirvožemio degradacijos požymių. Labiausiai paplitę ir pavojingiausi šalies dirvožemio degradacijos procesai – maisto medžiagų išsiplovimas, užmirkimas, organinės medžiagos mažėjimas, erozija, rūgštėjimas, suslėgimas, plutos susidarymas, bioįvairovės nykimas.
Kaip spręsti susidariusias problemas? Pagrindinė dirvožemio tausojimo priemonė yra tvarus dirvožemio naudojimas, t. y. tausojantis žemės dirbimas, daugianarės sėjomainos, drenažo tvarkymas, augalinių liekanų terpimas, dirvožemio vandens tausojimas, organinės ir mineralinės trąšos.
Sudaromas arimo padas
Dirvožemio kietumas – suslėgimo rodiklis. Ilgalaikis seklus neariminis žemės dirbimas vienodu gyliu lemia skutimo pado, o gilus ariminis dirbimas – arimo pado susidarymą. Suslėgimas lemia dirvožemio drėgmės režimo neigiamus pokyčius – esant drėgmės pertekliui (pavasarinio tirpsmo vanduo, liūtys) dirvos gali užmirkti, o sausringomis sąlygomis augalai nepajėgia pasisavinti vandens iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Taigi prastėja dirvožemio struktūra, mažėja poringumas, sunkėja augalų šaknų augimas, sutrinka drėgmės režimas. Ypač tai aktualu Žemaitijoje ir Vidurio lygumos šiauriniuose rajonuose. Žemės dirbimas, podirvio purenimas, sėjomainos su ilgašakniais augalais padėtų išspręsti šią problemą.
Veiksniai, lemiantys dirvožemio našumo ir tvarumo kitimo procesus
Susidaranti dirvožemio pluta rodo, kad trūksta organinių medžiagų, o jų mažėja dėl trumpų sėjomainos rotacijų be daugiamečių žolių, organinių trąšų mažėjančio naudojimo, dėl organinės anglies emisijos. Minėtus procesus sustabdyti galėtų tausojamasis žemės dirbimas, augalinių liekanų palikimas dirvoje, sėjomainos su daugiamečiais žoliniais augalais.
Sėjomaininių augalų derlingumas Dotnuva, 2009–2014 m.
Kaip rodo pasėlių struktūra (2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenys), Lietuvoje daugiausia auginama žieminių javų (51 proc.), atitinkamai ankštinių augalų tik 3 procentai. Taigi siaurėjanti ūkių specializacija, prioritetas, skiriamas komercializacijai, gamybos intensyvinimas taip pat prisideda prie dirvožemio bioįvairovės mažėjimo.
Gausus azoto trąšų naudojimas
Kita problema – perteklinis nesubalansuotas azoto trąšų naudojimas, kuris negarantuoja didelio derliaus priedo, todėl reikėtų subalansuoti tręšimą, atsižvelgiant į dirvožemyje esančias maisto medžiagas, jo granuliometrinę sudėtį, planuojamą derlių.
Mineralinis azotas Lietuvos dirvožemiuose (2015 m. pavasaris, 0–60 cm sluoksnyje, kg/ha)
Azoto perteklinis naudojimas
Skirtingais gyliais artų dirvų viršutinis armens sluoksnis yra derlingesnis už apatinį. Seklus žemės dirbimas didina viršutinio sluoksnio derlingumą. Dėl maisto medžiagų ir dumblo dalelių išsiplovimo proceso, kuris vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios, neariamas armuo pamažu diferencijuojasi į viršutinį (biologiškai aktyvesnį ir derlingesnį) ir apatinį – mažiau biologiškai aktyvų ir mažiau derlingą (kasmet planeta netenka 24 mlrd. tonų dirvožemio armens!).
Jei lygintume skirtingų žemės dirbimo sistemų naudojimą nuo bendro ariamos žemės ploto įvairiose Europos valstybėse (EUROSTAT 2010 m. duomenys), tai iš 33 valstybių Lietuva yra 14 vietoje: apie 70 proc. vyrauja tradicinis žemės dirbimas, apie 5 proc. – neariamasis žemės dirbimas, apie 1 proc. – tiesioginė sėja ir 24 proc. – nedirbama žemė.
Apie 1928 m. humusingas dirvožemio sluoksnis Lietuvoje buvo apie 15 cm. Apie 1990 m. jis jau siekė 25–35 cm. Tad kyla klausimas, ar, neariant dirvų, dabartinis 15–35 cm dirvožemio sluoksnis neatiteks vėl Motinai gamtai?
