• Temos
• Augalininkystė

Abioninio streso poveikis rapsams – didesnė grėsmė nei ligos ir kenkėjai

LŽŪKT informacija

2016-07-21

Ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje užauginti gausų rapsų derlių darosi vis sunkiau. Vokiečių profesoriai pabrėžia, kad pagrindinis faktorius, lemiantis sudėtingesnį rapsų auginimą, yra ne kenkėjai ar ligos, o klimato kaitos sukeliamas abiotinis stresas, su kuriuo kovoti neįmanoma – prie jo reikia taikytis.

Rapsai abiotinį stresą patiria dėl aplinkos veiksnių – šalnų, sausrų, karščio, drėgmės ir t. t. Lektorius Ludgeras Alpmannas įvardija keturis pagrindinius abiotinio streso sukeliamus padarinius – prastas peržiemojimas, žiedų nudžiūvimas dėl kaitros, išmirkimas, rapsų žuvimas dėl sausros. Jis pateikia pora pavyzdžių, kaip kuriant veisles buvo įveiktos kai kurios abiotinio streso sukeliamos problemos.

Streso pasekmė – prastas peržiemojimas

Pirmoji abiotinio streso sukeliama pasekmė – prastas peržiemojimas. Egzistuoja įvairiausių priežasčių, kodėl rapsai neperžiemoja – šalnos, sniego danga, staigūs neįprasti atšilimai, sausra.

L. Alpmannas teigia, kad šalia aukšto šaknijimosi koeficiento reikia atkreipti dėmesį ir į regeneraciją (organizmo gebėjimą atstatyti pažeistas ar pašalintas kūno dalis) po žiemos. Augalo apšalimas ar žemės įšalimas turi didelės įtakos augalo būklei – blogai, kai apšalus ar visiškai nušalus lapams, rapsai neataugina pažeistų lapelių ar nėra pajėgūs išleisti naujų, sveikų lapų. Taip pat nėra gerai, kai rapsai nėra linkę formuoti „apsauginio sluoksnio“ – jų viduje yra jautrus žiedynas, kuris žiemojimo metu turi būti gerai apsaugotas. Jeigu augalas nėra atsparus šalnoms ar įšalui, žiedynas pažeidžiamas. Lektorius pabrėžia, kad ši problema šalyje pastaraisiais metais yra gana sėkmingai sprendžiama – sukurta nemažai rapsų veislių, kurios atsparios šalnoms ir įšalui. Taigi, atsparių veislių kūrimas kuo įvairesniems aplinkos veiksniams prisideda prie abiotinio streso sukeliamų padarinių mažinimo.

Nudžiūva žiedai

Antroji streso pasekmė – rapsų žiedų nudžiūvimas dėl karščio. Rapsai yra jautriausi per žydėjimą. Tuo metu azoto ištekliai cirkuliuoja lapuose ir stiebuose, o angliavandeniai turi iš šaknų patekti į žiedus, užtikrindami visavertį rapsų ankštarų formavimąsi. Toks procesas yra priklausomas nuo vandens apytakos rato, kuris esant didelei kaitrai sutrinka ir aukščiausios augalo dalys (žiedynai) vysta.

Taip pat nuo karščio (kai lapus pasiekia 30 laipsnių temperatūra) ant augalo pradeda formuotis vaškinė danga, kuri saugo augalą nuo saulės spindulių ir karščio, tačiau susidarius šiam sluoksniui sumažėja maisto medžiagų pasisavinimas.

Su šia problema vokiečių selekcininkai dirbo 35 m. ir sėkmingai ją išsprendė – rapsų žydėjimas prasideda 10 d. anksčiau, t. y. vėsesniu laikotarpiu, todėl sumažėja kaitros sukeliamo streso pavojus. „Nepaisant vis šiltėjančio klimato, rapsai žydi vėsesniu laikotarpiu nei anksčiau, vėliau bręsta, o dėl ilgesnės ankštarų asimiliacijos didėja derlius“, – teigia L. Alpmannas.

Taigi, vokiečių selekcininkų dėka galima aiškiai įžvelgti, jog augalo gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos pokyčių yra pirmiausias kriterijus galvojant apie tolesnes rapsų auginimo perspektyvas.
Lektorius L. Alpmannas pabrėžia, kad naudojant trąšas ir augalų apsaugos produktus galima padėti rapsams (jeigu jie nenualinti) lengviau pergyventi aplinkos veiksnių sukeliamą abiotinį stresą (duoti papildomai maisto medžiagų, naudoti priemones nuo ligų ir kenkėjų, kad augalas būtų sveikesnis ir stipresnis). Tačiau minėtų produktų naudojimas ne visada gelbsti – netinkamas produktų naudojimo laikas ar parinkimas, netinkama norma gali sukelti ligų ir kenkėjų atsparumą augalų apsaugos produktams, sumažinti savaiminį augalų apsirūpinimą maisto medžiagomis. Taigi gali atsirasti dar didesnė augalų neigiama reakcija į besikeičiančią aplinką, o tai gali juos pražudyti.

Kuriamos aplinkai atsparios veislės

Ludgeras Alpmannas teigia, kad svarbiausias kriterijus, lemiantis augalų atsparumą stresą sukeliantiems faktoriams, yra ne cheminių preparatų tobulinimas, o selekcija – atsparių veislių atrinkimas, veisimas, siekiant sukurti naujas ir pagerinti jau turimas rapsų veisles, kurios galėtų kiek įmanoma daugiau prisitaikyti prie aplinkos kaitos.

Pasak L. Alpmanno, ateityje klimato kaitos daromo poveikio rapsų pasėliams tik agrocheminiais sprendimais nebebus galima išspręsti. Labai mažai tikėtina, kad per ateinančius metus Europos Sąjungoje didesnis trąšų, augalų apsaugos produktų naudojimas ar intensyvesnis žemės įdirbimas, netgi sėjomainos taikymas padės mažinti abiotinių veiksnių daromą žalą rapsams. Taigi visų pirma yra selekcija – stiprus rapsų rūšių gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos išlieka svarbiausiu kriterijumi, kad rapsų pasėlių nemažėtų ir juos auginti būtų ekonomiškai naudinga, o ne nuostolinga.

Straipsnį parengė LŽŪKT augalininkystės konsultantai Vaida Vaitavičiūtė-Maciulevičienė, Dalia Pociuvienė, Renata Giedrikienė, Vaclovas Tička.