© LŽŪKT nuotr.
Aplinkos pokyčiai, technikos naujovės sparčiai kinta, todėl organizacijai norint išlikti konkurencingai rinkoje, būtina tobulėti keliant darbuotojo kvalifikaciją. Darbdavys tiek įdarbinęs darbuotoją, tiek darbo santykių metu investuoja į darbuotojo mokymus ar kvalifikacijos tobulinimą ir tikisi, kad jis dirbs įmonėje ir kels pridėtinę vertę. Tačiau kaip elgtis, jei darbo sutartis yra nutraukiama?
Jei darbuotojas išeina iš darbo, gali būti, kad jam teks kompensuoti darbdavio apmokėtas kvalifikacijos kėlimo išlaidas. Darbuotojas liks skolingas darbdaviui, jei pagal Darbo kodekso (toliau DK) 37 str. 1–3 d. įvykdytos šios sąlygos:
Atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, t. y. jei mokymai tik atnaujino darbuotojo žinias ar gebėjimus, reikalingus darbo funkcijoms atlikti, tai darbdavys nesusigrąžins tokių išlaidų. Tačiau, jeigu kvalifikacijos kėlimo, mokymo išlaidos nebuvo tiesiogiai susijusios su darbo veiklai keliamais reikalavimais, darbuotojas turės atlyginti išlaidas. Pvz. jei darbo sutartyje, pareigybės aprašyme ar pan. nebuvo numatytas reikalavimas darbuotojui mokėti užsienio kalbą, o darbdavys apmokėjo tokių mokymų išlaidas darbuotojui – tuomet išlaidas teks grąžinti, nes darbdavys padidino darbuotojo vertę darbo rinkoje ir tai nebuvo tiesiogiai susiję su darbo veiklai keliamais reikalavimais.
Valstybinė darbo inspekcija pabrėžia, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik laikantis Darbo kodekso nuostatų. Kada ir kaip darbdavys vienašališkai gali daryti išskaitą iš darbuotojo atlyginimo, aiškiai reglamentuoja Darbo kodekso 150 str. ir mokymo išlaidų kompensavimas nepatenka į nurodytus atvejus, kadangi šios išlaidos nelaikytinos darbdavio patirta žala.
Taigi, kad nebūtų nesusipratimų, rekomenduojama darbdaviui ir darbuotojui sudaryti susitarimą dėl mokymo ar kvalifikacijos kėlimo išlaidų atlyginimo, kad pasibaigus darbo santykiams nekiltų ginčų.