Ūkininkė, kuri niekada nepasiduoda

Erika Mankutė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Rinkodaros skyriaus vadovė

2017-02-06

Ūkininkę Rimutę Strazdienę iš Kupiškio r. galima pavadinti barbe devyndarbe. Moteris stipria ranka valdo stambų pienininkystės ūkį, turbūt net naktį pakelta iš miego pasakytų tikslią informaciją apie ūkyje vykstančius technologinius ir finansinius procesus. Ji prisiliečia prie bene kiekvieno ūkyje vykstančio darbo, net ir mūsų susitikimo dieną Rimutę sutikome grįžtančią iš kukurūzų lauko, kuriame buvo ruošiami pašarai žiemai.

Ar visada svajojote užsiimti žemės ūkiu?

Nors pati gimiau ir augau kaime, bet savo būsimo gyvenimo tikrai neplanavau sieti su žemės ūkiu. Baigusi mokyklą, pradėjau mokytis medicinos Panevėžyje. Visada svajojau dirbti tokį darbą, kad galėčiau padėti žmonėms. Vis tik susiklostė tokios aplinkybės, kad teko grįžti į tėviškę ir padėti mamai, kuri turėjo smulkų ūkį. Ištekėjau, tada su vyru Gediminu nusprendėme, kad turime pasilikti kaime ir pradėti kurti savo ūkį.

Kokia buvo Jūsų ūkininkavimo pradžia?

Ūkininkauti pradėjome daugiau nei prieš 20 metų. Pati pradžia buvo sunki – galima sakyti, kad nieko neturėjome, laikėme tik kelias karves. Buvome jauni, todėl norėjome plėsti ūkį, statyti tvirtus pamatus sau ir vaikams – dviem sūnums ir dukrai. Po truputį ūkis didėjo, pirkome gyvulius ne tik iš Lietuvos, iš Danijos parsivežėme Džersi veislės telyčių. Tada prireikė naujos ūkio infrastruktūros, nusprendėme pasinaudoti ES parama – tiek SAPARD, tiek pagal naujas programas. Viso to iniciatorius, žinoma, buvo vyras. O aš dirbau fermoje su gyvuliais.

Šiuo metu turime modernią automatizuotą „tandemo“ tipo melžimo aikštelę, veršidę. Ūkyje melžiama daugiau nei 100 karvių, iš viso su prieaugliu yra per 200 gyvulių. Dirbama beveik 350 ha žemės, pašarams auginami miežiai, kvietrugiai, kukurūzai. Iš vienos karvės primilžis nėra labai didelis – apie 6 t (Lietuvos vidurkis – apie 7,2 t). Norėčiau, kad primilžis būtų didesnis, bet baisu daugiau investuoti, kadangi pieno kaina nedidelė, be to, yra nestabili. Kuo daugiau iš karvytės išmelši, tuo daugiau pinigėlių gausi, bet tuomet didėja pieno gamybos savikaina – reikia pirkti vitaminų, mineralų.

Ūkyje talkina 4 samdomos melžėjos, 2 traktorininkai, fermos darbininkas. Esant reikalui, padeda ir sūnūs Gintaras su Dariumi.

Daug ūkininkų skundžiasi, kad labai sunku rasti gerų ir darbščių žmonių? Kokia situacija Varniškių kaime?

Galiu sutikti su kolegomis ūkininkais. Pastaruoju metu nėra paprasta rasti tvarkingų žmonių, norinčių dirbti ūkio darbus. Šiuo metu ūkyje dirba 4 melžėjos, tik viena moteris dirba pas mus beveik nuo ūkio įkūrimo. O šiaip kaita yra. Dažnai žmonės mąsto, kad karvę pamelžti žinių nei praktikos nereikia, o juk viskas atvirkščiai. Nuo geros melžėjos priklauso ir gyvulių produktyvumas, ir sveikata. Ūkio darbus padeda dirbti ir keli mechanizatoriai. Stengiuosi kurti stiprią ir ilgametę darbuotojų komandą.

Esate viena stambiausių pienininkystės ūkių šeimininkių rajone. Iš kur semiatės tvirtybės?

Neturiu kito pasirinkimo, kaip tik būti tvirta. Prieš 8 m. netikėtai mirė vyras Gediminas. Atrodo per vieną naktį visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iki tol tik fermoje dirbau, karves melžiau, o staiga reikėjo imtis tvarkyti visą ūkį. Jis užgriuvo ant mano pečių. Jau buvo pradėtos fermų statybos, liko įsipareigojimai bankams, paskolos. Teko labai greitai visko išmokti. Negalėjau nuleisti rankų – reikėjo suimti save, rūpintis ūkio reikalais, dar ir vaikus į mokslus išleisti. Išgyventi.
Pati nežinau, kaip ryžausi viskam, turbūt suvokiau, kad nėra kitos išeities.

Kaip manote, kas lemia Jūsų ūkio sėkmę?

Kaip ir minėjau, tikrai buvo sunku mirus vyrui. Daug žmonių žadėjo padėti, bet tai ir liko pažadais. Labai padėjo Konsultavimo tarnybos Kupiškio r. biuras, visi konsultantai – jie mane ir ramino, ir drąsino, ir padėjo. Atsitikus nelaimei, iš karto į juos kreipiausi. Visiškai pasitikiu konsultantais ir jų patarimais. Buvome ir esame ilgalaikiai Konsultavimo tarnybos klientai. Dabar naudojuosi beveik visomis paslaugomis: konsultantai tvarko ūkio buhalteriją, augalininkystės ir gyvulininkystės konsultantai pataria technologiniais klausimais. Labai vertinu ūkio veiklos rodiklių ekonominę analizę. Juk labai svarbu žinoti, kur yra silpnosios ir stipriosios ūkio vietos, kur reikėtų pataupyti, kur daugiau investuoti.

Esu taupi, skaičiuoju kiekvieną centą, nešvaistau pinigų vėjais. Manau, kad ūkio sėkmę lemia būtent gebėjimas apskaičiuoti savo galimybes, racionalus ūkio valdymas.

R. Strazdienės pienininkystės ūkis – vienas moderniausių Kupiškio r.

Kokios ateities perspektyvos?

Plėtros neplanuoju. Norėtųsi, kad ūkis išliktų toks pat, kaip dabar. Jei pagerės situacija pieno rinkoje, manau, kad gyvulių skaičiaus nedidinsiu, bet investuosiu į jų produktyvumo didinimą.

Artimiausi planai labai žemiški – norisi padėti vaikams atsistoti ant kojų. Sūnus Gintaras jau pabaigė agronomijos mokslus Aleksandro Stulginskio universitete, su žmona ūkininkauja šalia esančiame augalininkystės ūkyje. Vidurinysis sūnus Darius sukūrė šeimą, dirba gaisrininku, prireikus padeda ūkyje. Džiaugiuosi, kad jaunėlė dukra Sandra Vilniuje mokosi buhalterinės apskaitos. Visas mano gyvenimas siejasi su vaikų ateitimi.

Ūkininkė visą gyvenimą svajojo dirbti su žmonėmis, bet jį susiejo su ūkininkavimu

Ko linkėtumėte kolegoms ūkininkams?

Palinkėčiau rasti patikimą ūkio partnerį, kuris patartų, pagelbėtų ištikus bėdai, padėtų nepasiklysti dokumentų šūsnyse. Aš neįsivaizduoju, kaip vienas visur gali „atstovėti“, kažkas turi būti užnugaryje. Man tai – Konsultavimo tarnyba.