Šakninė pintis: išplitimas ir daroma žala

2020-01-15

Nuotrauka J.C. Linares

Lietuvos miškuose vyraujančių spygliuočių mediena labai vertinama ir puikiai pritaikoma įvairiose medienos pramonės šakose, todėl ją reikia išauginti kuo sveikesnę ir vertingesnę. visose šiaurinio Žemės pusrutulio spygliuočių medynuose. Skaičiuojama, kad vien Europoje patiriami ekonominiai nuostoliai dėl Heterobasidion annosum infekcijos kasmet siekia apie 800 mln. eurų. Tad tikrai vertėtų žinoti šios grybinės infekcijos plitimo galimybes, prevencines ar tiesiogines kovos priemones.

Spygliuočių miškuose plačiausiai išplitę šaknų puviniai. Pažeistuose medžiuose sutrinka vandens ir maisto medžiagų patekimas į viršutines dalis, todėl jie silpsta ir palaipsniui džiūsta. Pagrindinis šaknų puvinių sukėlėjas – šakninė pintis (Heterobosidion annosum). Ji aptinkama beveik visuose Lietuvos spygliuočių miškuose.

Šis grybas pžeidžia daugelį medžių ir krūmų, tačiau pavojingiausias – pušims ir eglėms. Dažniausiai pažeidžiami 50–60 metų ir vyresni pušų želdiniai, įveisti buvusių žemės ūkio naudmenų plotuose. Savaiminiuose medynuose liga išplitusi daug mažiau. Vis tik jos išplitimas ir daroma žala labai priklauso nuo dirvožemio drėgmės ir buvusios jo naudojimo paskirties.

Šakninės pinties pirminė infekcija į visiškai sveikus medynus dažniausiai patenka pro šviežiai nukirstų medžių kelmų paviršių, toliau ji plinta sveikų medžių šaknims, kurios susiliečia su pažeistų medžių šaknimis. Susiformavusiuose židiniuose visada taip pat yra senų ir šviežių vėjavartų, sausuolių, kirtimo liekanų, supuvusių ar pūvančių kelmų.

Medžiui džiūvant, tiek jo viduje, tiek į išorę gausiai išsiskiria sakai. Pirmoje pažeidimo stadijoje šaknys įmirksta sakais, įgauna rausvą atspalvį, išskiria stiprų terpantino kvapą. Gausiai išsiskyrę sakai sudaro kamščius, todėl šaknų sistema atitveriama nuo kamieno ir lajos, sutrinka vandens tiekimas. Šaknų galai nunyksta, o vėliau greit supūva, medis palaipsniui silpsta.

Pirmieji ligos požymiai: prieaugio sumažėjimas, sutrumpėję ūgliai ir spygliai. Laja dar funkcionuoja, tad vandens pirmiausia pradeda trūkti šaknyse ir kamiene. Dalis senų spyglių nukrenta, laja praretėja, likę spygliai pagelsta, tampa matiniai. Tokius medžius lengva atskirti nuo sveikų. Ligos židinius galima pažinti pagal džiūstančius, apsilpusius, pavirtusius ar net išvirtusius medžius. Pažeistų plotų ribos gana aiškios – kasmet platėja, todėl susidaro aikštės, nors židiniuose beveik visada yra ir atsparių medžių, su tankia, tamsiai žalia, cilindrine laja bei stipria šaknų sistema.

Web-pav2

Nuotraukos V. Ochoa

Rekomendacijos

Ugdant bet kurio amžiaus spygliuočius, balandžio–spalio mėnesiais, kai tik vidutinė paros temperatūra tampa teigiama, kirtimo dieną visus spygliuočių kelmus reikia apdoroti 20 proc. karbamido vandeniniu tirpalu, nepraleidžiant valksmų ir technologinių linijų. Ypač tai svarbu atlikti ugdant spygliuočius pirmąjį kartą. Liga mažiau plinta, jei spygliuočiai ugdomi esant neigiamai paros oro temperatūrai.
Žemės ūkiui naudotus plotus apsodinant mišku, netikslinga sodinti grynus spygliuočių želdinius, juos turime mišrinti su lapuočiais, geriausia, kad spygliuočiai želdiniuose sudarytų iki 30 proc. sodmenų kiekio. Rekomenduojama pušynuose, šakninės pinties židiniuose, sodinti ligai atsparias medžių ir krūmų rūšis: karpotąjį beržą, baltalksnį, raudonąjį ąžuolą, liepą, baltažiedę robiniją ir kitas. Šakninės pinties plitimą geriausiai stabdo baltažiedė robinija ir krūminė amorfa.
Sodinti kokybiškus sodmenis su gerai išvystyta šaknų sistema, kartu įterpti mikorizę.
Židiniuose pasitaiko pinčiai atsparių pušų, kurios nuo džiūstančių medžių išsiskiria vešlia, žalia laja. Tokius medžius saugokime nuo mechaninių sužeidimų atrankinių sanitarinių kirtimų metu ir palikime augti. Tikėtina, kad ir tų medžių palikuoniai bus atsparūs šiai ligai.