Mėsinių veislių galvijų prieauglio auginimas

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2017-02-27

Mėsinė galvijininkystė Lietuvoje yra palyginti „jauna“ žemės ūkio šaka, tačiau kasmet stebimas vis didesnis susidomėjimas mėsinių veislių galvijų auginimu. Rimta paspirtis besikuriančiam ar jau veiklą vykdančiam ūkiui yra ir valstybės teikiama pagalba grynaveisliams aukštos veislinės vertės gyvuliams įsigyti.

Ypač mėsinių galvijų auginimo perspektyvomis domisi besikuriantys jaunieji ūkininkai. Patrauklu tai, kad šiems galvijams laikyti nereikia modernių tvartų, brangiai kainuojančios įrangos, mažesnės darbo jėgos, veterinarinės priežiūros sąnaudos ir pan. Orientuotis į mėsinę galvijininkystę skatina ir pieno rinkos nestabilumas.

Mėsiniai galvijai gali būti auginami įvairiais būdais, o pasirinkimą lemia daug veiksnių: esami ūkio pastatai, ūkio žemių kokybė, finansinės galimybės. Labai svarbus veiksnys – ar ūkyje bei aplink jį nuomojamose plotuose yra ganyti tinkamų pievų. Ūkis su derlinga, grūdinėms kultūroms auginti tinkama dirva, pasirinks kitokį galvijienos gamybos modelį negu ūkis, kurio didžiąją dalį užima žolynai ir galima daug ganyti pusiau natūraliose pievose.

Rekomenduojama, kad mėsinės galvijininkystės ūkiuose karvės veršiuotųsi sezoniškai. Numatant konkretų sezoninio veršiavimosi laiką, reikia atsižvelgti į apsirūpinimą pašarais, pastatais, ganyklomis. Jeigu karvės veršiuojasi žiemą arba anksti pavasarį, ūkiuose, kuriuose stokojama visaverčių pašarų, gimsta silpni veršeliai, o karvės sunkiai apsivaisina. Ūkiuose, kurie neturi gerų pastatų ir trūksta pašarų žiemai, tačiau yra gerų ganyklų, būtų geriausia, kad karvės veršiuotųsi antroje balandžio pusėje ir gegužės mėnesį. Šiuo atveju karvėms žiemos mėnesiais veršelių neteks žindyti.

Smulkiose ir vidutinio dydžio bandose karvių veršiavimasis dažniausiai planuojamas žiemos (sausio–kovo) arba pavasario (gegužės–birželio) mėnesiais. Karvių veršiavimasis žiemą patogus tuo, kad ūkininkas turi daugiau laisvo laiko bandai stebėti. Labai svarbu nepavėluoti suteikti pagalbą sunkiai besiveršiuojančioms karvėms. Jei ūkyje nėra tinkamų tvartų, geriau, kad karvės veršiuotųsi gegužės–birželio mėnesį ganyklose. Šiuo atveju, esant geresnėms zoohigieninėms sąlygoms, veršiai rečiau serga, mažiau jų netenkama.

Gimus veršeliui, būtina įsitikinti, kad jis žinda karvę. Ypač svarbu, kad veršeliai ne vėliau kaip per 2 val. po gimimo gautų žįsti pirmųjų krekenų. Paprastai jauniklis per 1–2 val. išgeria pirmąją krekenų porciją. Jei veršelis gimsta silpnas ir nepajėgus pats atsikelti ir žįsti karvę, praėjus 1 val. po gimimo jam per specialią gertuvę su speneliu sugirdomos šiltos (38 °C) krekenos. Kartais pirmaveršės nenori prisileisti veršelio žįsti. Tuomet joms fiksuojama galva ir supančiojamos užpakalinės kojos, o veršelio plaukai suvilgomi numelžtomis pirmosiomis krekenų čiurkšlėmis. Karvė, pajutusi savo krekenų kvapą, noriai prisileidžia veršelį.

Mėsinių galvijų, auginamų tiek skerdimui, tiek ir bandos reprodukciniams tikslams, auginimo etapus galima išskirti į du pagrindinius etapus: iki nujunkymo ir po jo.

Iki nujunkymo prieauglis ganosi kartu su karvėmis. Mėsinių veislių veršelių prieaugis priklauso nuo karvės pieningumo. Mėsinių veislių karvių jis kinta nuo 1000 iki 1600 kg per laktaciją. Kuo pieningesnės karvės, tuo didesni veršelių priesvoriai. Pagrindinis 3–4 mėn. amžiaus veršelių maistas – motinos pienas. Iki 4 mėn. amžiaus 100 kg veršelio masės reikia 1,5–2,2 kg raciono sausųjų medžiagų ir 21–24 MJ AE. Nuo 5 iki 8 mėn. atitinkamai 2,1–2,4 kg ir 19–21 MJ AE.

Mėsiniai veršeliai atjunkomi 6–8 mėn. amžiaus. Per pirmuosius 1,5–2 mėn. po atskirimo nuo motinų veršeliai patiria didelį psichologinį ir fiziologinį stresą: jie nebegauna pieno. Todėl atjunkytiems veršeliams neturi trūkti vandens, šieno, siloso. Jiems kasdien reikia duoti po 2–3 kg koncentratų ir mineralinių priedų, būtina stebėti, kad racione pakaktų baltymų.

Nustatyta, kad mėsinių galvijų skerdenos kokybė, augimo tempai bei kiti rodikliai labai priklauso (50–57 proc.) nuo galvijų mitybos, o visa kita – nuo gyvulių genetikos bei laikymo sąlygų ir galvijų veislės. Po nujunkymo mėsinių veislių galvijai toliau auginami pagal priklausomai nuo ūkinių ir ekonominių sąlygų pasirinktą sistemą.

Intensyviai auginant galvijus, koncentratai gali sudaryti iki 50 proc. Pigiausi koncentratai yra ūkyje išauginti ankštinių bei varpinių kultūrų grūdai, kuriuos reikia papildyti baltymais ir mineralais. Galvijus šeriant pirktais visaverčiais kombinuotaisiais pašarais, nereikia baltymų papildų bei premiksų, tačiau visaverčiai kombinuotieji pašarai yra brangūs ir mažina galvijienos pelningumą. Gyvuliams penėti tinka ir maisto pramonės atliekos. Intensyviai auginami galvijai realizavimo svorį (550–650 kg) pasiekia per 15 mėn.

Auginant galvijus pusiau intensyviai koncentratai racione pagal maistingumą gali sudaryti iki 30 proc. Pusiau intensyviai auginami galvijai realizavimo svorį (500–550 kg) pasiekia per 16–21 mėn. Jeigu gyvuliai nujunkomi vasarą, jie toliau ganomi ganykloje. Nujunkyti prieš uždarant į tvartus, šeriami šienu, daugiamečių žolių, kukurūzų silosu bei anksčiau minėtais koncentratais. Taip auginamus gyvulius reikia šerti kuo pigesniais pašarais, koncentruotų pašarų jiems reikia duoti kiek galima mažiau. Prireikus iki 1 m. amžiaus koncentratų duodama iki 2 kg, vyresniems – iki 3 kg per parą.

Ekstensyviai penimi galvijai realizavimo svorį pasiekia per 22 ir daugiau mėn. Ekstensyviai auginami, galvijai ganykloje minta tik ganyklų žole. Tvartiniu laikotarpiu jie šeriami silosuotais pašarais, šienu, šiaudais, o koncentratų gauna tik ypatingais atvejais. Jeigu gyvuliai žiemoja antrą žiemą, jie yra šeriami ekstensyviai – svarbu, kad jie būtų sveiki. Išginti į ganyklas tokie galvijai sparčiai auga ir greitai pasiekia realizavimo svorį šeriami pigiausiu pašaru – ganyklų žole.

Pašarų struktūra mėsai auginamam prieaugliui:

Pagrindiniai pašarai priklausomai nuo auginimo sistemos – 80–60 proc.;
Koncentratai – 20–40 proc.;

Pašarų reikmė vienam gyvuliui per metus:

šieno – 650–950 kg;
šiaudų – 150–300 kg;
žaliųjų pašarų – 3300–4200 kg;
siloso – 2800–3400 kg;
koncentratų – 340–1100 kg.

Šalyse, kur labai gerai išvystyta mėsinė galvijininkystė, pagrindinę pašarų struktūros dalį sudaro ganyklų žolė bei žoliniai pašarai. Koncentratai mėsinių galvijų racionuose, priklausomai nuo gyvulių grupės bei taikomos auginimo sistemos, naudojami ribotai. Šeriant mėsinius galvijus koncentratais, labai padidėja jų auginimo išlaidos ir žymiai sumažėja galvijienos gamybos pelningumas. Be koncentratų neapseinama taikant pusiau intensyvias ir intensyvias sistemas skerdimui auginamiems galvijams, veislei auginamiems gyvuliams bei reproduktoriams.

Parengta pagal „Mėsinių galvijų auginimas“ (Č. Jukna, V. Jukna) bei Lietuvoje publikuotus straipsnius